Vilniaus etninės kultūros centras ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrija „Tautodailės metais“ paskelbtus 2020-uosius neatsitiktinai pradeda tęstinio projekto paroda „Protėvių ženklai tradicinėje tekstilėje: pirštinės ir riešinės“. Mat riešinės šiais laikais išgyvena aukso amžių, reta kuri moteris riešinių nemūvi, o jų mezgimu dabar užsiima ne tik tautodailininkės. Ir dar – neatsitiktinai paroda surengta Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijoje „Židinys“, mat tarpukariu ir pokario metais Antanas ir Anastazija Tamošaičiai rinko, tyrinėjo ir populiarino tautodailę, organizavo dailiųjų amatų kursus, kuriuose greta kitų dalykų, buvo mokoma ir mezgimo.
Gyvename tokiame krašte, kur be šiltų pirštinių ir kojinių žiemą dar išsiversti neįmanoma. Kada Lietuvoje pradėta megzti ir nerti drabužius, tiksliai pasakyti sunku – archeologiniai megzti ir nerti radiniai reti, o muziejuose sukaupti etnografiniai mezginiai datuojami geriausiu atveju XIX amžiumi. Kuklių žinių apie šiuos kažkada antraeiliais laikytus apdaro priedus – aksesuarus – pateikia apie lietuvių valstiečių aprangą rašę XVI–XIX a. svetimšaliai autoriai, jie dažniausiai apsiribodavo tik paminėjimu, kartais nusakydavo formą, spalvą, įsiklausę į nepažįstamo lietuviško žodžio skambesį, užrašydavo jį savais rašmenimis, bet smulkesnio mezgimo ar nėrimo technikos nupasakojimo nerandame.
Pirštines Lietuvos kaime XIX a. II p.–XX a. dažniausiai megzdavo apvaliai penkiais virbalais, tik retkarčiais nėrė vąšeliu iš lininių ir naminių ar pirktinių vilnonių siūlų.
XIX a. pab.–XX a. I p. rugiams rišti, dilgėlėms rauti, akmenims rinkti, bulvėms kasti ar kitiems darbams dirbti moterys iš lininių siūlų nusimegzdavo pirštuotų pirštinių, vyrams kartais – ir kumštinių, su jomis ardavo, akmenis rinkdavo, griovius kasdavo. Baltas plonas raštuotas linines ar medvilnines pirštines, sekdamos miesto mada, valstietės kartais nusimegzdavo ir išeigai.
Kasdieninės moterų ir vyrų žieminės pirštinės paprastai blogesnių vilnų (nuo avies pakojų, papilvės, galvos), vienspalvės, kumštinės, viengubos ar dvigubos su dažniausiai baltu pamušalu. Šventadienės XIX a. II p. – XX a. pr. pirštinės gerų naminių ar pirktinių vilnonių siūlų, kumštinės ir pirštuotos, viengubos ar dvigubos, vienspalvės (arba vienspalvė dalis virš spalvingo riešo) ar kelių spalvų siūlų raštuotos. Tuo laiku pirštines mezgė neilgas, nesusiaurintais riešais, tai sąlygojo riešinių prie jų dėvėjimą. Šiaurės vakarų Lietuvoje minėtame laikotarpyje vyrų ir moterų mėgtos vienspalvės, dažniausiai juodos dvigubos pirštinės nesusiaurintu riešu, kurį puošė įmegztais spalvotų siūlų geometriniais, augaliniais raštais. Visos raštuotos pirštinės, megztos iš 2–3, rečiau 4 spalvų siūlų, labai įvairios. Kai kuriose Lietuvos vietovėse jos paplito vėlai – tik XX a. 3–4 dešimtm. Lietuvos etnografinėse srityse galima pastebėti skirtumų ornamentikoje, spalvų deriniuose, taip pat skyrėsi vyrų ir moterų pirštinėms parenkami raštai bei jų spalvos, įžvelgiami ir skirtingų laikotarpių ypatumai. Raštuotųjų pirštinių dugnas dažniausiai tamsus, juodas, rudas, pilkas, raštai balti, pilki, žali, raudoni, oranžinai. XX a. I p. dažnai pasitaiko rožinės, violetinės, rasalinės spalvos. Senesnėse dominuoja geometriniai ornamentai, kurie tolygiai užpildo visą plotą, vėlyvesnėse, ypač moteriškose, komponuojami ir augaliniai motyvai.
Pirštuotos vyrų ir moterų pirštinės Lietuvoje paplito vėliau nei kumštinės – XIX a. pab.–XX a. pr. Jomis mūvėjo pavasarį ar rudenį, kai orai nelabai šalti. Ypatingai smulkiais raštais išsiskiria lietuvininkių pirštinės, jose plaštakos viršuje dar išmegzdavo stambesnius dekoratyvius ornamentus. Kitoje Lietuvos dalyje pirštuotų pirštinių raštuotai dažniausiai mezgė tik plaštaką, o pirštus – vienspalvius.
Raštuotos pirštinės su plačiais prailgintais riešais buvo madingos XX a. 3–6 dešimtm. Mažojoje Lietuvoje panašias pirštines moterys dėvėjo jau XIX a. pab.
XX a. I p. Žemaitijoje, Klaipėdos krašte ir dalyje Aukštaitijos mezginiai, greta audinių, buvo dovanojami įvairiomis progomis. Gražias pirštines įteikdavo varduvininkui ar kalėdojančiam kunigui. Per piršlybas, jei sutardavo, mergina pirštines padovanodavo vaikinui ir piršliui, vestuvėse pamergės pirštines padovanodavo pabroliams. Senajame Lietuvos kaime ne viskas buvo matuojama pinigais. Pirštinėmis ar rankšluosčiais buvo atsidėkojama už paslaugas, pagalbą ar įvertinami geri darbai. Mažojoje Lietuvoje pirštinės buvo dovanojamos geriems meistrams. Šiaurės Lietuvoje per laidotuves gražias pirštines dovanodavo duobkasiams, kryžiaus nešėjui.
XX a. II pusėje radikalių šalies mastu gyvenimo pokyčių fone, mezgimas vienoms moterims tapo pragyvenimo šaltiniu, kitoms – būdu save išreikšti. Po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurti Dailės kombinatai Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose. Juose mezgėjomis, audėjomis dirbo į rankdarbius linkę moterys. 1966 m. įsteigta Liaudies meno draugija, vėliau pasivadinusi Lietuvos tautodailininkų sąjunga subūrė įvairių profesijų, skirtingo amžiaus ir išsilavinimo žmones, skatino jų kūrybiškumą ir kartu siekį gaivinti senąsias tradicijas.
Šioje parodoje savo mezginius pristatė beveik penkios dešimtys tautodailininkių iš visos Lietuvos – Tautodailininkų sąjungos Dzūkijos, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių skyriai ir Vilniaus bendrijos narės. Eksponuojama per 400 pirštinių ir riešinių porų. Jų tradiciniai ar išmoningai sukurti riešinių ir pirštinių raštai, subtilūs ar drąsiai kontrastingi spalviniai deriniai žavi ir kartu verčia susimąstyti apie tradicijų perėmimą, tąsą ir pritaikymą šiuolaikiniame gyvenime.
Parodą organizavo, eksponavo ir katalogo paruošimu užsiėmė Vilniaus etninės kultūros centro kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Vilma Žukauskienė ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos pirmininkė Ramutė Kraujalienė. Po savo stogu maloniai priglaudė ir visaip talkino VDA Antano ir Anastazijos Tamošaičių galerijos „Židinys“ vedėja Laimutė Lukoševičienė ir darbuotoja Ramutė Raciūtė. Savo darbu mielai sutiko prisidėti tautodailininkė Janina Vasiliauskienė. Nuoširdžiai visiems dėkojame. O svarbiausia – tariame ačiū visoms darbščiosioms mezgėjoms.
Paroda atidaroma vasario 7 d. 16 val. ir veiks iki pat mėnesio galo.
Autorė: Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Lietuvos dailės muziejus
