Koncertai

Paskutinis koncertas prieš karantiną: vienas garsiausių latvių pianistų Vestards Šimkus skambins su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Lapkričio 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras sugros paskutinį savo koncertą prieš ilgą, priverstinę nežinomybės ir tylos pauzę. Simboliška, kad šį vakarą Vilniaus kongresų rūmuose švies lietuviškų šaknų turinčio, daugybę apdovanojimų pelniusio vieno garsiausių latvių pianistų, kompozitoriaus, improvizatoriaus Vestards Šimkaus žvaigždė. „Norėčiau surasti pakankamai laiko išmokti lietuvių kalbą. Man Lietuva ir Latvija yra dvi tos pačios baltiškos monetos pusės“, – sako žymus muzikas. Vilniuje kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Martyno Staškaus, pianistas atliks S. Rachmaninovo ketvirtąjį koncertą fortepijonui.

Vestardai, kaip tokiais neramiais laikais sekasi ruoštis artėjančiam koncertui? Kokia Jūsų kasdienė rutina, kiek laiko skiriate muzikai?

Muzikai skiriu visą savo laiką – net kai negroju ar nekuriu muzikos. Mano galvoje visada skamba muzika – nesvarbu, ar tai būtų kūrinys, kurį studijuoju kaip pianistas, ar kurį rašau kaip kompozitorius. Muzika visada su manimi – giliai mano galvoje, net kai aš veikiu ką nors kita ar kalbuosi su žmogumi. Kaip pianistas paprastai repetuoju apie tris valandas per dieną. Tačiau kadangi dėl pandemijos šiemet keletas mano koncertų buvo atšaukti ar perkelti, staiga atsirado daugiau laiko pasiruošti tiems koncertams, kurie vis dėlto įvyks. Tokiu būdu šie neramūs laikai tapo geriausiu metu repetuoti ir ruoštis geresniems laikams. Pamenu, šių metų kovo 14 d. vakare, kai Latvijos valdžia uždraudė visus viešus renginius, mažame Latvijos miestelyje man pavyko sugroti savo paskutinį prieš-pandeminį koncertą. Po koncerto apėmė absoliuti nežinomybė, kada galėtų įvykti kitas mano pasirodymas. Taigi jau kitą dieną, kovo 15-ąją, nusprendžiau pradėti studijuoti naujus kūrinius, tarp jų ir S. Rachmaninovo ketvirtąjį koncertą, kurį atliksiu Vilniuje. Išaiškėjo, kad koncertų neturėjau sekančius du mėnesius. Bet tuo metu dirbau daugiau, nei bet kada anksčiau. Sugroti koncertą nėra pats sudėtingiausias dalykas – gerai jam pasiruošti yra kur kas sunkiau, tai atima daugybę jėgų ir laiko.

Lietuvoje viešite jau ne pirmą kartą. Ar tiesa, kad turite lietuviškų šaknų?

Taip, tai tiesa. Mano tėvas Gunārs Šimkus (dainų autorius ir gitaristas, Latvijoje gerai žinomas kaip pirmosios latvių progresyvaus roko grupės “Katedrāle” įkūrėjas 1969 m.) yra lietuvis! Jo tėvas (mano senelis) gyventi ir dirbti į Latviją atvyko iš Šiaulių apie 1920 m. Senelis buvo profesionalus amatininkas ir ilgainiui įsikūrė Liepojoje, kur ir gimė mano tėtis. 


Lapkričio 6 d. Vilniaus kongresų rūmuose atliksite ketvirtąjį S. Rachmaninovo koncertą fortepijonui. Papasakokite plačiau apie šį kūrinį.

Vienas iš būdų pasisemti meninio įkvėpimo (mano vitaminų dozė) yra kartas nuo karto klausytis šio kūrinio įrašo, padaryto 1941 m., kuriame groja pats kompozitorius kartu su Filadelfijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Eugene Ormandy. Tai, kaip šie muzikantai frazuoja, kokius garsus išgauna savo instrumentais, koks žaidimas vyksta tarp solisto ir orkestro yra aukščiausias muzikavimo pavyzdys. Apskritai esu didelis XX a. 5-ojo dešimtmečio muzikantų grojimo stiliaus gerbėjas. Labai myliu šį kūrinį. Didžiąją dalį savo ketvirtojo koncerto S. Rachmaninovas parašė XX a. 3-iajame dešimtmetyje Niujorke, po to, kai visam laikui paliko Rusiją. Po 1927 m. įvykusios nesėkmingos premjeros kompozitorius padarė dvi kūrinio redakcijas. Paskutiniąją iš jų aš ir atliksiu Vilniuje. S. Rachmaninovas neabejotinai buvo tuometinės džiazo muzikos gerbėjas. Jo ketvirtasis koncertas skamba mažiau slaviškai ir daugiau amerikietiškai, jame jaučiama subtili džiazo įtaka, atsispindinti netikėtais ritmo pokyčiais. Šis aspektas man ypač įdomus, nes kaip ir S. Rachmaninovas, mėgstu groti džiazą savo malonumui. 

Esate ne tik pripažintas pianistas, bet ir kompozitorius. Kaip kompozicija atsirado Jūsų gyvenime? 

Per improvizaciją! Mokytis groti fortepijonu pradėjau penkerių. Vieną popietę, kai man buvo septyneri, staiga pajutau būtinybę sėstis prie pianino ir pamėginti pagroti muziką, nesąmoningai tekančią mano galvoje. Padėjau pirštus ant klavišų, daugiausiai baltų, ir pradėjau groti. Mano skambinimą netyčia išgirdo tėvas ir atėjęs paklausė: „Ką tu groji?“ „Nežinau!”, – atsakiau. Tada jis nupirko nedidelį magnetofoną ir įrašė keletą mano improvizacijų. Nuo tada nusprendžiau užsirašinėti geriausius tų improvizacijų fragmentus, prie kurių pridėdavau dar keletą natų. Taip gimė mano pirmosios kompozicijos. Po metų atėjau pas žymų latvių kompozitorių Pēterį Vaską (jis dėstė kompoziciją Emīlio Dārziņšo muzikos mokykloje Rygoje, kurioje aš mokiausi), pagrojau keletą savo kūrinių ir paklausiau, ar galiu pas jį studijuoti kompoziciją. Jis maloniai sutiko mane priimti į savo klasę ir padrąsino kurti daugiau. Nuo tada nebesustojau. Manau, kad pianistui labai svarbu suprasti, kaip buvo sukurta muzika – gebėti prieiti prie muzikos iš kompozitoriaus pusės, pažvelgti į ją iš „vidaus“. Visi mano mėgstamiausi muzikai – Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas, Claude‘as Debussy, Keithas Jarrettas – buvo fantastiški pianistai ir – lygiai taip pat – fantastiški muzikos kūrėjai. Jie yra mano roko žvaigždės, mano herojai, mano tikslai. 

2018 m. sukūrėte muziką lietuvių režisierės Giedrės Beinoriūtės filmui „Kvėpavimas į marmurą“, už kurį buvote apdovanotas Latvijos nacionaliniu kino apdovanojimu „Lielais Kristaps“ už geriausią kompozitoriaus darbą. Papasakokite plačiau apie muzikos filmui kūrimo procesą. Nuo ko Jūs pradedate? Koks tai procesas?

Man buvo garbė rašyti originalų garso takelį tokiam puikiam meniniam filmui kaip šis. Nuo paauglystės norėjau rašyti garso takelius filmams ir visada stengiausi plėsti savo turimą filmų garso takelių albumų kolekciją. Kino muzika klasikinės muzikos bendruomenės visada buvo marginalizuojama kaip jai iki galo nepriklausanti. Tačiau muzikos kūrimas filmams reikalauja ne tik akademinių kompozicijos meno žinių ir įgūdžių, bet ir dar daugiau – tai balansavimas tarp operos, baleto ir simfonijos. Kaip pianistą kino muzika mane išmokė, kad bet koks vizualinis veiksmas gali būti „išverstas“ į muzikos kalbą. Kita vertus – bet kokia muzikinė frazė gali būti įsivaizduojama vizualiniu veiksmu ar judesiu. Kai pradedu kurti naują garso takelį, nieko nerašau tol, kol nepažiūriu viso filmo ir nepakalbu su režisieriumi. Kad ir ką parašyčiau iki tol, beveik garantuotai bus negerai. Tuomet galvoju apie instrumentuotę, kuri tiktų konkrečiam filmui – ar tai turėtų būti pilnai orkestrinis garso takelis, ar jame turėtų skambėti ir elektronikos garsai, o galbūt kamerinė muzika, atliekama vos keleto muzikantų. Jaučiu, kad kuo mažiau žmonių matome ekrane, tuo mažiau instrumentų turėtų būti naudojama akompanuoti tą epizodą (ir atvirkščiai). Vėliau stengiuosi susikoncentruoti į konkrečios scenos ritmą, kad pagaučiau jos tempą ir nuotaiką. Ir galiausiai pradedu rašyti muziką – gana greitai ir intensyviai. To rezultatas – chaotiškas, ranka rašytas viso filmo garso takelio juodraštis. Naudodamasis šiuo juodraščiu sintezatoriumi įrašau skaitmeninę demo versiją. Tokią demo versiją iš manęs gauna režisierius ir įvertina, ar ji, su visa savo instrumentuote, yra priimtina, ar ne. Jei priimtina, imuosi darbo. 

Teko matyti vaizdo klipą, pavadinimu „Vestards Šimkus. Kasdienė rutina“. Jame galima mėgautis nuostabiais gamtos vaizdais – per mišką atbėgate iki ežero. Esate gamtos vaikas? Kaip geriausiai pailsite, atgaunate jėgas? Kas Jus įkvepia kūrybai?

Gamtoje aš ne tik pailsiu ir atsipalaiduoju. Aš ten gyvenu. Žinoma, miške nemiegu, bet mano namas yra Kuržemėje esančioje kaimo vietovėje, Vakarų Latvijoje, šalia didžiulio miško su keliais atokiais ežerais ir pajūrio ruožu, kuriame yra ir vienas gražiausių Latvijos paplūdimių. Tame pačiame name gyvenu nuo gimimo, kasdien einu į mišką pasivaikščioti ir bėgu iki artimiausio ežero, kuriame maudausi ištisus metus. Šiame name ruošiuosi visiems savo koncertams ir rašau muziką. Kai aš namie, visos mano dienos vienodos. Ir tai daro mane laimingą! Taip yra todėl, kad, mano atveju, „vienoda“ reiškia „geriausia, kaip tik įmanoma“! Buvimas artumoje su gamta man padeda vėl ir vėl suvokti, kad groti fortepijonu ir kurti muziką turėtų būti visiškai natūralus, betarpiškas procesas, panašiai kaip liesti seną medį, pripildyti plaučius kvapnaus miško oro ar nerti į gaivų ežero vandenį. Štai, kas iš tiesų mane labiausiai įkvepia. 

Kalbino Ieva Bačiulytė

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Vestards Šimkus skambina S. Rachmaninovą“ įvyks lapkričio 6 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti Vilniaus kongresų rūmų, „Tiketos“ ir „Teatrai.lt“ kasose. 

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.


Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button