Koncertai

LVSO klausytojams atveria Vilniaus kongresų rūmų duris: skambės Baltijos šalių orkestrų festivalio koncertas

Šį pavasarį Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, po ilgos pertraukos vėl atveria Vilniaus kongresų rūmų duris savo klausytojams. Balandžio 24 d. klausytojai turės išskirtinę galimybę išgirsti žymiausių šiuolaikinių Baltijos šalių kompozitorių Pēterio Vasko, Arvo Pärto ir Felikso Bajoro kūrinius. Juos atliks ryškiausia Lietuvos smuikininkė, daugelio tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatė Dalia Kuznecovaitė, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriai, smuikininkai Zbignievas Levickis ir Kristupas Keller bei maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Koncertas vyks 150 žiūrovų, laikantis visų nustatytų saugumo reikalavimų.

„Baltijos šalių orkestrų festivalis – tęstinis mūsų projektas, tad džiaugiamės, kad ši tradicija nenutrūksta net pandemijos metu. Tiesa, dėl saugumo reikalavimų šį kartą muzikantų iš Latvijos ir Estijos negalėjome pakviesti. Tačiau koncerto programa supažindins klausytojus su geriausiomis Baltijos šalių muzikos tradicijomis – P. Vasko, A. Pärto, F. Bajoro kūriniai atliekami visame pasaulyje“, – kalbėjo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovas Stasys Pancekauskas.

Koncertą pradės moderniąja klasika tapęs latvių kompozitoriaus Pēterio Vasko (g. 1946) koncertas smuikui ir orkestrui „Tolima šviesa“, dedikuotas pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui. Smuikininkas Danielis Rowlandas rašė: „Kai pirmąkart išgirdau P. Vasko „Tolimą šviesą“, buvau pritrenktas šios išskirtinės muzikos, jos gilaus emocinio poveikio. Ji man atrodė nuostabiai paslaptinga, archajiška, didžiai dvasinga, jaudinanti ir kartu stulbinančiai virtuoziška.“ Pasak P. Vasko, didžiausią įtaką šiam kūriniui padarė G. Kremerio knyga „Akimirkos iš mano vaikystės“. Kompozitorius savo kūrinį apibūdino kaip dainą, kylančią iš tylos ir išeinančią į tylą, pilną idealizmo, meilės, kartais melancholišką, o kartais dramatišką. „Tolima šviesa“ – tai nostalgija su tragedijos prieskoniu. Vaikystės prisiminimai, žibančios žvaigždės, nutolusios per milijonus šviesmečių…“, – sakė P. Vaskas. Koncerto „Tolima šviesa“ premjera įvyko 1997 m. Zalcburgo festivalyje, griežiant Gidonui Kremeriui ir „Kremerata Baltica“, diriguojamam maestro Sauliaus Sondeckio.

 

Arvo Pärto (g. 1935) koncertas „Tabula rasa“ dviem smuikams, fortepijonui ir orkestrui – tai kultinis muzikos kūrinys, pakeitęs visą XX a. 9-ojo dešimtmečio muzikos suvokimą ir pakvietęs klausytis bei suprasti muziką visiškai nauju būdu. Kūrinys tapo posūkio tašku ir paties A. Pärto karjeroje, atskleisdamas kompozitoriaus sukurto tintinnabuli stiliaus išraiškos galimybes. „Tabula rasa“ – iš senovės graikų filosofijos kilęs frazeologizmas, pažodžiui reiškiantis „švarią lentą“. A. Pärtas rašė: „Prieš ką nors sakant, gal geriau nieko nesakyti. Mano muzika iškyla tik tuomet, kai nemažai laiko praleidžiu tyloje, kai tiesiogine prasme tyliu. Man tyla reiškia Nieką, iš kurio Dievas sukūrė pasaulį. Idealiu atveju, tylos pauzė yra kažkas sakralaus… Jei prie tylos prieinu su meile, tuomet gali gimti muzika.“

Baltijos šalių kompozitoriams skirtą vakarą užbaigs Felikso Bajoro (g. 1934) Simfonija-diptikas, skambantis tarsi įžanga į kompozitoriaus operą „Dievo avinėlis“. Kūrinys pasirinktas neatsitiktinai – Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru ketina kitąmet šią operą pastatyti didžiojoje scenoje. Kaip ir dauguma F. Bajoro simfoninių opusų, Simfonijos-diptiko audinys nepaprastai polifonizuotas, instrumentų partijos įsivaizduojamos lyg veikėjai – ypač personifikuoti pučiamųjų tembrai, kurių replikose galima atpažinti kompozitoriaus dainavimo manierą, kalbėsenos būdą. „Vis dėlto svarbiau būti savimi, nei stengtis, kad tave suprastų“, – tvirtina F. Bajoras – nenuspėjamas, stebinantis originaliais rakursais bei savitais etninės ir šiuolaikinės muzikos deriniais. Anot prof. Vytauto Landsbergio, „visi Felikso Bajoro muzikos motyvai, ritmai, garsai, štrichai kalba tarsi žodžiais, rodos, imtum juos ir išverstum“. Galbūt todėl kompozitoriaus muzika išsiskiria teatriškumu – jos klausantis, neapleidžia įspūdis, kad „kažkas vyksta“.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
1 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button