Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, birželio 11 d. VRM kieme (Šventaragio g. 2) atliks čekų kompozitoriaus Antonino Dvořáko „Requiem“ žuvusiems Ukrainos kare atminti. „Tai yra pats giliausias ir plačiausias kūrinys, kuris savo meninės įtaigos prasme labai atitinka tai, kas dabar vyksta kare“, – prieš koncertą kalbėjo G. Rinkevičius.

Maestro G. Rinkevičius sakė, kad esant tokiai situacijai nekilo klausimų, ką groti LVSO vasaros festivalyje. „Mūsų festivalyje ir anksčiau grojome tokius kūrinius kaip G. Verdi „Requiem“, W. A. Mozarto „Requiem“. Tačiau visa tai siejome su birželio 14-ąja, Gedulo ir vilties diena, kuria minime masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą pradžią. Šiais metais viskas pasikeitė – okupacija, karas ir gedulas vyksta čia ir dabar, Ukrainoje. Neįmanoma su tuo susitaikyti, neįmanoma to priimti. Kitokių minčių ir negali būti – mes grojame „Requiem“ ir siejame tai su žuvusiais dabar vykstančiame kare. „Requiem“ jau kaip žanras kalba apie mirusiuosius, ir mes muzikos kalba kalbėsime apie žuvusiuosius Ukrainoje“, – prieš koncertą sakė maestro G. Rinkevičius.

Birželio 11 d. Vilniuje A. Dvořáko „Requiem“ atliks operos solistai sopranas Lauryna Bendžiūnaitė, mecosopranas Stine Marie Fischer, tenoras Merūnas Vitulskis, bosas Tadas Girininkas, Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas G. Rinkevičiaus. Ukrainiečius orkestras kviečia į koncertą ateiti nemokamai.

Didingąjį „Requiem“ A. Dvořákas ėmėsi rašyti 1890 m., savo vėlyvojo kūrybinio laikotarpio pradžioje. A. Dvořákas tuo metu buvo savo karjeros viršūnėje, tad į naująjį opusą norėjo sudėti viską, ką buvo pasiekęs gyvenime kaip kompozitorius ir asmenybė. Sulaukęs beveik penkiasdešimties, autorius ėmėsi pastangų paliesti svarbiausius žmogaus egzistencijos klausimus ir išreikšti savo paties ryšį su Dievu. „Kuriu ir mokausi su paukščiais ir gėlėmis, su Dievu ir pačiu savimi“, – rašė A. Dvořákas.

„Requiem“ – vienas iš intelektualiai giliausių A. Dvořáko darbų. Jame nėra jokio paviršutiniško puikavimosi, patoso ar melancholijos – vietoje to, kūrinys paženklintas drąsaus sielvarto, kuriame nėra niūrumo ar tragiškų poteksčių. Gyvenimo po mirties kompozitorius neiškelia aukščiau žemiškosios egzistencijos – jis yra dėkingas už visas dovanas, kurias gavo šiame pasaulyje. Mirties kontempliacija kūrinyje kelia ne baimę, o liūdesį – tai atsisveikinimas su brangiausiais žmonėmis, gamta ir taip mylima muzika.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

3 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist