Koncertai

Kultinė australų grupė „Dead Can Dance“ atvyksta į Vilnių

Spalio 29 d. Vilniaus koncertų salės „Compensa“ scenoje pirmą kartą Lietuvoje pasirodys kultinė australų grupė „Dead Can Dance“. Vienas ryškiausių pastarųjų keturių dešimtmečių muzikos fenomenų – Brendano Perry ir Lisos Gerrard duetas – grįžta į koncertų sales su gastroliniu turu „Europa – 2022“.

Pernai 40-metį minėjusi grupė prieš keletą metų jau buvo surengusi turnė Europoje ir beveik į visus pasirodymus bilietai buvo išpirkti. Šių metų turas „Europa – 2022“ prasidėjo balandžio 7 d. Glazge ir vien tik pavasarį įvyks 32 grupės koncertai – į kai kuriuos bilietų jau nebėra, tad skelbiami papildomi pasirodymai. „Dead Can Dance“ – tai grupė, turinti išties ypatingą savo gerbėjų auditoriją, kuri ne tik besąlygiškai myli, bet ir dievina duetą. Taip ilgai mūsų šalyje laukta grupė koncerte Vilniuje pristatys savo naujausią albumą „Dionysus“, o taip pats atliks geriausius kūrinius iš jau klasika tapusių albumų „Spiritchaser“, „The Serpent‘s Egg“, „Into the Labyrinth“, „Anastasis“ ir kitų.

Grupė susikūrė Melburne 1981 m., tačiau jau po metų persikėlė į Londoną ir pasirašė sutartį su alternatyvaus roko leidybos kompanija „4AD“. Pažodžiui išvertus grupės pavadinimą „Dead Can Dance“ – „Mirusieji gali šokti“ – reiškia mirusiojo ar kažko pamiršto grąžinimą į gyvenimą, prisikėlimą. Muzikos instrumentai, kuriuos naudoja grupė, yra arba labai archajiniai, arba nugrimzdę į užmarštį, arba tiesiog nepatrauklūs daugeliui muzikantų. Dueto pavadinimas koreliuoja ir su dekadansu, tad prasmių yra tikrai ne viena.

 

Debiutinis grupės albumas „Dead Can Dance“ pasirodė 1984 m., jo viršelyje pavaizduota ritualinė kaukė iš Papua Naujosios Gvinėjos, atspindinti tiek grupės, tiek šio albumo idėją. Nors ankstyvasis jų laikotarpis apibūdinamas kaip gotikinis rokas, tačiau jau tada kūryboje buvo apstu egzotiškų ir etninių motyvų. Tarptautinis pripažinimas aplankė muzikantus 1993 m., išleidus albumą „Into the Labyrinth“, kuris buvo parduotas daugiau kaip 500 tūkst. kopijų tiražu ir patekęs į „Billboard“ geriausių pasaulio muzikos albumų sąrašą. Toliau sekė dar sėkmingesnis dueto darbas – albumas „Spiritchaser“, išleistas 1996 m. ir atsidūręs pirmoje „Billboard“ vietoje.

Australų muzikos istorikas Ianas McFarlane’as apibūdina grupės kūrybą kaip ambientišką pasaulio muzikos žanrą, kuris „piešia užburiančio didingumo ir iškilmingo grožio garso peizažus… su afrikietiškais ritmais, keltiškuoju folkloru, grigališkuoju choralu, Artimųjų Rytų mantromis ir artroku“. Viso „Dead Can Dance“ biografijoje – devyni studijiniai albumai (naujausias „Dionysus“ išleistas 2018 m.).

Būdami pačioje savo karjeros aukštumoje, 1998 m. dėl kūrybinių nesutarimų B. Perry ir L. Gerrard nusprendė išsiskirti ir tęsti savo solines karjeras atskirai. Tačiau duetas niekada nėra padėjęs galutinio taško savo bendroje istorijoje. „Dead Can Dance“ periodiškai atgimsta, leidžia albumus ir rengia gastrolinius turus. Taip buvo 2005 m., 2011 m. bei 2018 m. iki dabar.

 

Kaip solo kūrėjai abu menininkai ne ką mažiau įdomūs nei būdami kartu. Multiinstrumentalistas Brendanas Perry dar 1992 m. įsigijo apleistą Quivy Church bažnyčią Airijoje ir įsirengė joje savo įrašų studiją. Kaip solo atlikėjas yra išleidęs tris albumus, paskutinis pasaulio šviesą išvydo 2020 m. ir buvo įrašytas graikų gatvės folkloro stiliuje rebetiko.

Moteriškoji dueto pusė Lisa Gerrard yra įvaldžiusi unikalią vokalo techniką – glosolaliją, kurios įkvėpimu tapo jos vaikystės multikultūrinė aplinka Melburne. Dainininkės kontralto balso tembras yra toks dramatiškas ir sodrus, jog jos neįmanoma sumaišyti su jokia kita atlikėja (Lisos balso diapazonas – trys oktavos).

Dar prieš iširant duetui L. Gerrard jau buvo pradėjusi savo solinę karjerą ir 1995 m. išleidusi debiutinį albumą „The Mirror Pool“, kurio daina „Sanvean“ tapo populiariausia jos, kaip dainininkės, karjeroje.

 

Lisa yra išleidusi keturis solinius albumus ir kaip bendraautorė dalyvavusi dar šešiolikoje. Bet daug didesnė sėkmė ir pripažinimas ją lydi kine – L. Gerrard yra sukūrusi muziką daugiau kaip 48 filmams, tarp kurių – „Informatorius“ (su A. Pacino, 1999), „Neįmanoma misija 2“ (su T. Cruise, 2000), „Ali“ (su W. Smithu, 2001) ir daugybei kitų. Pats garsiausias menininkės darbas kine – tai visiems puikiai žinoma epinė drama „Gladiatorius“ (2000), kuriam garso takelį ji kūrė kartu su kompozitoriumi Hansu Zimmeriu. Šis darbas pelnė Lisai Gerrard „Auksinio gaublio“ apdovanojimą.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
3 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button