„Tą vakarą tiesiog pasiėmiau akordeoną ir prieš akis išvydau viziją: tamsų dangų su daug žvaigždžių ir merginą balta pūsta tarsi princesės suknele. Beregint šį vaizdą, melodija atėjo tarsi pati savaime“, – apie tragiškai žuvusiai talentingai italų smuikininkei dedikuotą savo kūrinį kalba akordeonistė Aurelija Matulevičiūtė (AuremA), besirengianti paskutiniam šių metų koncertui Lietuvoje.
Gruodžio 28 d. sostinės Muzikos galerijoje kartu su dviem temperamentingais kolegomis iš Italijos ir Brazilijos senuosius metus palydėsianti menininkė publikai ruošia du autorinius kūrinius. „Ranka kurti savo muziką kildavo ir anksčiau, bet kai buvau dar visai vaikas, netikėjau savo jėgomis, o vėlesnių kūrybinių bandymų niekaip nepabaigdavau. Šiemet buvo daug kūrybinės energijos ir ją pagaliau realizavau“, – džiaugiasi akordeono virtuozė.
Muzikės kelią pradėjote Naujosios Vilnios muzikos mokykloje, būdama vos aštuonerių ir mažesnė už akordeoną. Kas lėmė, kad šiandien daugiausia laiko praleidžiate Italijoje?
Man pasisekė, kad mano pirmąja akordeono mokytoja Naujosios Vilnios muzikos mokykloje tapo Žana Gumenaja. Ji, jeigu matydavo, kad vaikas talentingas ir dar turi noro siekti daugiau, visur pagal galimybes tą vaiką ir veždavo. Tai jos dėka esu apvažiavusi visus ir Lietuvoje, ir kitose Europos šalyse vykusius renginius. Daugumą konkursų, kuriuose teko dalyvauti, laimėjau, ir kaip vaiką tai neabejotinai skatino dar daugiau dirbti. Taigi šiųmečio kalėdinio mano koncerto pavadinimas „Kelias Naujoji Vilnia – Roma“ iš esmės apžvelgia ir visą mano kaip muzikės kelią, ir išreiškia padėką pirmiesiems pedagogams, patikėjusiems mano galimybėmis.
O Italiją pamilau dar 2004 metais, kai pirmą kartą čia atvažiavau į konkursą. Šalis man paliko didelį įspūdį: pasirodė artima jos kultūra, įžvelgiau papročių, tradicinės muzikos panašumų. Pasirodė labai suprantamas italų svetingumas, noras gausiai vaišinti svečius. Žinoma, italai atviresni, laisviau reiškia mintis. Dar pridėkime labai gražų klimatą, ir gausime formulę, nusakančią, kas mane patraukė į šią šalį.
Be to, pajutau, kad italų atliekama muzika ne tokia sureguliuota taisyklių. Nors muzika yra menas, šiek tiek taisyklių joje visada turi būti. Tačiau pirmiausia reikia klausyti širdies, ką italai daro puikiai ir su didele aistra. Jų laisvumas, gebėjimas išeiti iš jau parašytų natų ir įdėti į kūrinį kažką savo, interpretuoti, man davė daug laisvės, kuri tokia svarbi muzikantui. Jeigu tik atsisėsi ir grosi tas natas, kurios yra parašytos, būsi gal ir profesionalus, bet mechaninis atlikėjas, tačiau nebūsi artistas.
Lietuvos publika jus įsidėmėjo prieš kelerius metus, kai su Vilniuje viešėjusia roko grupe „Aerosmith“ surengėte bendrą pasirodymą. Kai internete kilęs šurmulys nurimo, apie tolesnę jūsų koncertinę veiklą girdime mažai. Kur dingote?
Aerosmithas Stevenas Tyleris, kurį sutikau 2014 m., neabejotinai yra ryškiausia žvaigždė, turėjusi įtakos man kaip muzikei. Mūsų kartu parengtas vaizdo klipas ir pasirodymas „Siemens“ arenoje, kurio klausėsi 10 tūkst. žmonių, įstrigo visam gyvenimui. Tačiau tikrai nesutinku, kad dingau iš muzikos mylėtojų akiračio – Italijos publikai pasirodau gana dažnai ir jaučiuosi vertinama. Vos atvykusi čia gyventi, pradėjau koncertuoti su akordeonistu Marco Lo Russo, vėliau sekė pasirodymai su simfoniniais orkestrais, chorais bei kitais žymiais artistais, pavyzdžiui, Alejandro Escobar ar Mirko Guadagnini. Buvo tikrai smagu, kai jaunas italų kompozitorius Giovanni Frison parašė kūrinį akordeonu su kompiuterine fonograma „Burattini“ (liet. „Buratinai“) specialiai man ir aš jį atlikau Italijos Vicenza mieste vykusiame elektroninės muzikos festivalyje „Dopo Il Rumore“ (liet. po triukšmo).
Iš svarbiausių šiųmečių renginių paminėčiau Romoje vykusį tarptautinį festivalį La Mente Artistica, kuriame dalyvavo vien moterys iki 35 metų iš visų meno sričių. Aš jame vienintelė gavau galimybę atstovauti Lietuvai, laikau tai didele garbe. Pasirodymo klausėsi 20 šalių ambasadoriai, renginį transliavo Italijos nacionalinė televizija. Taigi niekur nedingau, tik Lietuvoje esu retesnė viešnia.
Kalėdų savaitę rengiate paskutinį šių metų koncertą Lietuvos publikai, kurios ir taip nelepinate savo pasirodymų gausa. Programoje, be tokių gerai žinomų autorių kaip Astor Piazzolla ar Nino Rota, minimi ir du jūsų pačios parašyti kūriniai. Pagaliau išdrįsote?
Taip, pagaliau išdrįsau (juokiasi). Kai buvau dar visai vaikas, netikėjau kad galiu imti ir parašyti visą kūrinį, o vėlesnių kūrybinių bandymų niekaip nepabaigdavau. Džiaugiuosi, kad šiemet pagaliau prisiruošiau publikai pristatyti du autorinius darbus. Pirmasis jų – klasikinis, skirtas talentingai italų smuikininkei Gabrielai Cipriani, kuri prieš dvejus metus tragiškai žuvo automobilio avarijoje. Tiesa, jos istoriją sužinojau tik vėliau. O tą vakarą tiesiog pasiėmiau akordeoną ir prieš akis išvydau viziją: tamsų dangų su daug žvaigždžių ir merginą balta pūsta tarsi princesės suknele. Beregint šį vaizdą, melodija atėjo tarsi pati savaime. Įsirašiau ją telefonu ir nusiunčiau savo vaikinui, papasakojau apie regėtą vaizdą, o šis pasakė, kad kaip tik tuo metu, kai kūriau, buvo savo tragiškai žuvusios sesers kambaryje. Kadangi būdama gyva, mergina bijojo tamsos, jos kambario lubos buvo išklijuotos patamsyje spindinčiomis žvaigždelėmis, kurios tą vakarą kaip tik švietė. Priėmiau tai tarsi telepatinį ryšį, savotišką anapusybės ženklą. Iš vizijos gimusį kūrinį dedikavau Gabrielai, vėliau mes įrašėme jį kartu su M. K. Čiurlionio kvartetu, taigi daliai publikai jis jau girdėtas.
Antrąjį savo kūrinį „Ti amo“ dedikuoju Italijai ir meilei – argi gali būti kitaip (juokiasi). Jis gimė iš bendradarbiavimo su įrašų studija „Zert Music“ ir didžėjumi Edvard Viber (Edvardas Savickis). Melodijos idėjos autorė esu aš, kūrinyje skamba itališki žodžiai, o Edvardas dirbo prie elektroninės aranžuotės, kūrinį sušiuolaikino. Įdomus ir prasmingas darbas, pratęsęs dar vasarą užsimezgusį mudviejų bendradarbiavimą.
Tikiuosi, kad klausytojai iš mano atliekamų kūrinių pajus tą džiaugsmą ir saulę, kurių apsčiai gaunu būdama Italijoje. Noriu perduoti gimtinės publikai italų laisvės pojūtį ir mokėjimą džiaugtis. Juolab kad groti gimtajame mieste – užvis maloniausia. Ypač smagu apsikeisti pozityviomis emocijomis: pirmiausia duodu pozityvo klausytojams, o koncerto pabaigoje jie atiduoda jį man.
Akordeonistės Aurelijos Matulevičiūtės koncertas „Kelias Naujoji Vilnia – Roma” gruodžio 28 d. 18 val. rengiamas sostinės Muzikos galerijoje (Gedimino pr. 37, Vilnius).
Koncerte taip pat dalyvauja Antonio Palmisani (vokalas, Italija), Gabriel Prado (perkusija, Brazilija). Programoje – Sivuca, Astor Piazzolla, Erik Satie, Ennio Morricone, Nicola Piovani, Aurelijos Matulevičiūtės, Yann Tiersen, Nino Rota ir kitų kompozitorių kūriniai.
Koncertą iš dalies remia Vilniaus miesto savivaldybė. Bilietus galima įsigyti bilietai.lt arba vietoje koncerto dieną.
