Kai 1999 m. lenkų kilmės pianistas Jan Krzysztof Broja laimėjo III-ąjį tarptautinį M. K. Čiurlionio pianistų konkursą, Lietuvos kultūros elitas liko nuščiuvęs. Tuo metu tai buvo kažkas neįtikėtino, inovatyvaus, nuostabaus ir nepakartojamo kiekvienam jaunam muzikantui, klausytojui, muzikologui ar dėstytojui. Emocionalus, įtaigus bei išsiskiriantis savo įstabiomis muzikinėmis interpretacijomis pianistas, sudrebino Lietuvos muzikos pasaulį iš pagrindų – diskusijos virte virė, atlikėjas buvo kalbinamas daugybės žurnalistų, o jauniems pianistams jis tapo sektinu pavyzdžiu. Iš karto po M. K Čiurlionio konkurso, J. K. Broją kalbino visiems žinoma muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli – interviu išliko iki šiol, o kaip pasikeitė atlikėjo atsakymai po 17 metų, galėsite palyginti patys.
Išskirtinis interviu su charizmatiškuoju pianistu Jan Krzysztof Broja, kuris po 17 metų sugrįžta į Lietuvą su tokia pačia charizma, ekspresija ir užsidegimu, tik dar su didesne patirtimi ir turtingesniu žinių bei interpretacijų bagažu.
Klausimai muzikologės Linos Navickaitės-Martinelli (1999 m.).
– Interpretacija Jums yra intuityvus ar racionalus procesas?
Prieš 17 metų:
– Abu. Reikalingas jausmas, kuris verčia groti tave tam tikru būdu. Kita vertus, suaugęs žmogus apie daugelį savo daromų dalykų ką nors jau žino. Be abejo, koncerte pasitaiko, kad netikėtai ateina tai, ko tu dar nežinojai. Geriau, jei ateitų tik geri dalykai (šis procesas dviejų krypčių – būna gerų ir blogų siurprizų). Po koncerto aš visada tai apmąstau ir stengiuosi kartoti gerus dalykus. Taigi laikui bėgant tampu vis racionalesnis, bet svarbiausia neprarasti jausmų. Šie du dalykai turi veikti kartu.
Po 17 metų:
– Muzikos interpretacija – yra labai asmeninis dalykas. Žinote, kas yra svarbu man? Aš niekada to nesimokiau, bet daug apie tai galvojau. Pavyzdžiui, kuomet aš groju L. van Beethoveną, stengiuosi prie jo priartėti tiek arti, kiek tik įstengiu, tačiau aš ne kompozitorius, todėl visada stengiuosi įsivaizduoti, kiek procentų manęs yra kompozitoriuje, kiek bendro mes su juo turime, kiek mano mėgstamų dalykų yra jame? Taip darau todėl, kad mes turime padaryti bendrą darbą. Visos partitūros, natos yra skirtos tam, kad suprastume, ką su ta muzika daryti, bet mes, atlikėjai, visada susiduriame su dilema – ar apie muziką reikia galvoti, ar ją jausti. Antai L. van Beethovenas gyveno prieš daug metų, bet kaip jis galėtų būti į mus panašus? Aš stengiuosi kompozitorių įsileisti kaip galima giliau ir kaip galima arčiau su juo susipažinti, o tuomet publikai pateikiu mūsų bendrą kūrybinį darbą.
– Jūsų grojimas labai emocionalus – jis primena spontanišką kūrybą.
Prieš 17 metų:
– Man be galo malonu tai girdėti. Dažniausiai mes atliekame muziką kompozitorių, kurių dauguma jau yra seniai mirę. Manau, kad kūrybos procesas išliko jų kūriniuose. Tai visada yra lyg improvizacija: mes grojame ir stengiamės tai sudėti į logikos rėmus. Iš pradžių emocijos, o paskui protas. Tačiau žmonėms poveikį turi tik emocijos. Aš turiu žinoti, ką darau, bet ne publika. Ji tik turi atsiverti muzikai – tai svarbiausia.
Kiekvienas žmogus muziką jaučia skirtingai, todėl reikia turėti savo išraiškos būdus ir juos rodyti. Tačiau nenoriu pasakyti, kad nuolat reikia daryti ką labai naujo, ypatingo – niekada nenorėjau būti labai kontroversišku, moderniu pianistu dėl paties modernumo. Labiausiai vertinu tuos senus meistrus, kurių daugelis grojo prieš šimtą metų. Daug kas muzikoje ir emocijose nesikeičia niekada. Muzika yra tokia sena – ji negali pasenti per metus. Mes visada turime prisiminti, kas iš tiesų muzikoje yra svarbu, ir stengtis atskleisti tikrąsias joje slypinčias emocijas. Muzika buvo parašyta tik dėl jausmų. Jei nebūtų emocijų, joks kompozitorius nebūtų kūręs, ir mes paprasčiausiai neturėtume ką groti.
Po 17 metų:
– Tai labai geras klausimas. Sakyčiau, net netiesioginis klausimas man, o daugiau mano svajonė – kuo aš norėčiau būti. Aš visada bandau. Vis dėlto atlikėjo darbas yra ne kūrimas, o perkūrimas – perdirbimas. Jeigu mes sugebame priartėti prie kompozitoriaus taip arti, kaip tik išeina, mūsų tikslas bus pasiektas, tai – išsipildžiusi svajonė. Kai kurie tai pamiršta, bet aš to stengiuosi niekada nepamiršti. Jeigu aš girdžiu muziką, visada stengiuosi tai prisiminti, pajausti bei suprasti: kaip tas kūrinys buvo sukurtas, kokiu laikotarpiu, kokiomis aplinkybėmis – aš stengiuosi į tai įsijausti ir pasiekti aukščiausią emocinio suvokimo tašką.
– Ar gyvenime esate toks pats emocionalus ir spalvingas kaip scenoje?
Prieš 17 metų:
– Tikriausiai, jei esu emocionalus muzikoje, tai yra manyje. Be to, muzika yra dalykas, kurį aš darau nuoširdžiausiai – į ją sudedu viską. Kita vertus, ji gal ir atima šiek tiek emocijų iš kitų gyvenimo sričių. Bet tikiuosi, kad jų užtenka viskam. Gyvenime yra dvi sritys, kurios reikalauja visos psichinės energijos, visų jausmų. Tai menas ir meilė.
Po 17 metų:
– Aš norėčiau pakeisti žodį emocionalus į aistringas. Su tuo mes gyvename visą savo gyvenimą. Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi, ir būti be aistros –tiesiog neįmanomas derinys, kuris iš karto būtų pasmerktas pražūčiai. Kaip J. Brahmsas yra sakęs, neužtenka vien tik atlikti muziką, ar ją kurti, turi dirbti su savimi ir gilintis į savo vidų, skaityti knygas. Tačiau neužtenka vien tik skaityti knygas apie keliones ar panašiai, mes dabar galime patys keliauti, kur tik norime. Reikia dirbti su savimi daug daugiau. Aistra, tai gyvenimas, kuris turi būti įkvėpimo šaltinis, ne knygos, kurios, žinoma, yra neatsiejamas savęs tobulinimo šaltinis, tačiau turime mąstyti dar plačiau – mes turime gyventi, priartėti prie kompozitoriaus išgyvenimų kuo arčiau ir semtis įkvėpimo iš savo paties gyvenimo.
– Ar turite savo mėgstamą repertuarą, kompozitorių, stilių?
Prieš 17 metų:
– Anksčiau tai buvo Chopinas ir Brahmsas, galbūt Bachas. Šiandien aš jau negaliu pasakyti, kurį kompozitorių labiausiai mėgstu. Kiekvieną kartą, kai nutariu ką groti, tai reiškia, kad nusprendžiu: „Dabar tai turi būti mano mėgstamiausias kompozitorius.“ Nėra kitos išeities – jei taip nebūtų, muzika nebūtų man pakankamai aiški.
Po 17 metų:
– Turiu pasakyti, kad šis atsakymas jau daug metų pas mane nesikeičia. Momentas, kai tu pradedi, pavyzdžiui, ruošti J. S. Bacho kūrinį, stengiesi jį išanalizuoti kaip galima daugiau ir perleisti per save. Kuo labiau prie kūrinio priartėji, tuo labiau jis tau pradeda patikti. Tad man labiausiai patinka tas, ką tuo metu groju. Kai aš atlieku F. Chopiną, man labiausiai patinka F. Chopinas. Net Aristotelis yra sakęs, kad žmonės mėgsta dalykus, su kuriais jie dirba. Kuo daugiau kažkuo domiesi, tuo labiau tau tai pradeda patikti. Kuo tu praktuoji daugiau, tuo pasidarai savo srityje geresnis. Taip, aš turiu mėgstamus kompozitorius: J. S. Bachą, W. A. Mozartą, F. Šopeną, ir tai nesikeičia, tačiau kai pradedi dirbti su kito kompozitoriaus kūriniu – tuo metu jis tampa mano mėgstamiausias.
– Ar futbolas teberūpi?
Prieš 17 metų:
– O, aš vis dar jį mėgstu, bet tikrai ne labiau už muziką. Neturiu jam daug laiko, tačiau tikiuosi būtinai pažaisti, kai tik grįšiu į Varšuvą (su kitais muzikais – ne muzikantai žaidžia šiek tiek per gerai…).
Po 17 metų:
– Mes vis dėlto nesame vien tik galvojantys, ar vien tik jaučiantys asmenys, mes turime ir kūną, kuriuo turime rūpintis. Taigi sportas yra labai svarbu, bet šiuo metu futbolą esu pakeitęs bėgiojimu parke arba treniruote sporto salėje. Vis dėlto, kartais pažaidžiu ir futbolą, bet ne per daugiausiai. Mano tėvas buvo futbolininkas, tad su futbolu aš užaugau.
– Kokie filmai patinka?
Prieš 17 metų:
– Nėra reikalo minėti kokių ypatingų juostų, yra daug gerų filmų. Mėgstu Tarkovskio ir Bergmano kūrinius, bet taip pat patiko ir daug šiuolaikinių filmų. Būdamas Vilniuje, mačiau „Žvaigždžių kartus. Epizodą I“… Puikiai atsipalaidavau prieš grodamas antrąjį turą.
Po 17 metų:
– Manau, kad muzikantui poilsis yra būtinas. Aš darau pertraukas kas pusantros valandos, tai didina mano darbo efektyvumą. Filmai yra visada svabu, jei jauti, kad kažkas skirta tau. Kalbant apie šių laikų filmus, galiu pasakyti, kad per dešimt metų negalėčiau išskirti nei vieno savo mėgstamiausio. Visi mano mėgstamiausi yra daug senesni. Galbūt tai yra susisiję su karta ir laikotarpiu, kuriame mes gimėme, užaugome, negaliu tiksliai pasakyti. Mes, muzikantai, esame tikri filmų apie meną ir muziką maniakai. Geriausi mano matyti filmai, kuriuos galėčiau išskirti, tai „La Dolce Vita“ (1960) ir „Andrei Rublev“ (1966), kuriuose analizuojamas žmogus, jo išgyvenimai, gvildenamas klausimas, kas paprastam žmogui, o kas menininkui yra gyvenimo prasmė.
– Teatras, dailė, literatūra?
Prieš 17 metų:
– Stengiuosi kuo daugiau skaityti. Mėgstu Josephą Conradą, Dostojevskį, visus tuos gerus kūrinius, kuriuos turėtų skaityti kiekvienas: Goethe, Shillerį, Shakespeare’ą. Itin retai skaitau laikraščius, matyt dėl to, kad mažai domiuosi politika.
Labai mėgstu keliauti – buvau daugelyje įdomių kraštų. Turiu draugų Brazilijoje, JAV, Japonijoje, visoje Europoje. Šiek tiek susipažinau su Rusija: viena iš mano ilgiausių kelionių be fortepijono buvo prie Baikalo ežero. Tai buvo nuostabu – važiavau Transsibiro traukiniu, vietaženkliniame vagone (nes taip buvo pigiau). Norėčiau aplankyti daug šalių – Australiją, Afriką ir, jei įmanoma, jose pakoncertuoti. Lietuvoje, Vilniuje esu pirmą kartą. Man patiko šalis, žmonės ir ypač šis miestas. Mano senelis kilęs iš Lietuvos, taigi šiame krašte yra mano šaknys – juo maloniau man čia būti.
Po 17 metų:
– Kiekvienas rimtas muzikantas, ar kitos srities menininkas, visuomet domisi kitais menais ir daug ko juose ieško, jaunystėje aš daug skaičiau mokslinės literatūros. Dalis mano širdies yra mene: menas parodo skirtingas žmogaus gyvenimo dalis, o kiekviena širdis tai bando surasti. Manau, jog profesionalumas, be domėjimosi kitomis meno sritimis, yra neįmanomas. Dažniausiai renkuose tas meno formas, kurios yra man priimtiniausios ir arčiausios. Kartais aš isvis stengiuosi per daug negalvoti ir teoretizuoti, kadangi tuomet galime suklysti. Aš, manau, kad smegenys yra labai protingos, tačiau daro klaidas, o širdis kartais yra akla, tačiau daro žymiai mažiau klaidų, jei ja pasitiki.
– Ar turite kokią nors ypatingą svajonę, susijusią su muziką?
Prieš 17 metų:
– Kiekvienas pianistas svajoja groti didelėse pasaulio salėse, tačiau labiausiai aš vertinu gerus koncertus, nesvarbu, kur jie vyksta. Jei tai graži vieta, jei žmonės mane supranta ir aš jaučiuosi gerai grojąs – tai galėtų tęstis visą mano gyvenimą. Tai daro mane laimingą.
Na, o apie konkursus aš kaip pianistas dabar negaliu turėti kokių nors svajonių. Šis, aišku, nebuvo pats didžiausias, bet muzikiniu atžvilgiu jaučiausi puikiai: patikau publikai, laimėjau pirmą premiją – ko dar galėčiau norėti? Žinoma, kur nors dalyvausiu, bet dar nežinau. Būtų geriau, jei tai nebūtų reikalinga. Veinintelis konkursų tikslas yra, kad tave išgirstų kuo daugiau žmonių. Tačiau konkursas nėra nieko pabaiga, o tik pradžia.
Po 17 metų:
– Turiu vieną svajonę. Norėčiau vieną dieną sugroti savo kūrybos koncertą – tai gali būti improvazijcijos arba mano sukurti kūriniai. Šiuo metu aš nesu labai toli nuo savo svajonės, tik laukiu tinkamo momento: pakankamai medžiagos, patirties ir žinių. Tikrai norėčiau tai pabandyti.
