Lapkričio 19 d. 19 val. Valdovų rūmuose skambės geriausios XX a. meilės lyrikos kupinas vakaras. Mecosopranas Ieva Prudnikovaitė kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Briano Schembri, atliks Nobelio premijos laureato Pablo Nerudos eilėmis parašytą Peterio Liebersono vokalinį ciklą „Nerudos dainos“, kurį kompozitorius sukūrė savo žmonai mecosopranui Lorraine Hunt Lieberson.
„Pirmas mano susidūrimas su P. Nerudos kūryba įvyko atsitiktinai – oro uoste akį patraukė rožinis knygos viršelis. Knyga įtraukė vos ją atsivertus – peržvelgiau keletą eilėraščių ir iškart supratau, kad pagal šią poeziją turiu sukurti muziką Lorraine“, – vėliau rašė P. Liebersonas. Apie šį išskirtinį kūrinį plačiau kalbamės su soliste I. Prudnikovaite.
Ieva, kaip P. Liebersono vokalinis ciklas „Nerudos dainos“ atsidūrė Jūsų akiratyje?
Turiu prisipažinti, kad „Nerudos dainos“ – mano mylimiausias vokalinis ciklas mecosopranui. Teko prisiliesti prie absoliučiai genialios Richardo Wagnerio, Gustavo Mahlerio, Modesto Musorgskio, Antonino Dvořáko vokalinės-instrumentinės muzikos, tačiau būtent šis ciklas, ko gero, geriausiai atliepia mano vidinį pasaulį ir vokalinius sugebėjimus. Pirmąkart jį išgirdau bene prieš aštuonerius metus, kai ieškojau kūrinio atlikti kartu su Modestu Pitrėnu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. „Nerudos dainas“ taip pat dainavau su St. Galleno simfoniniu orkestru (Šveicarija) bei ansambliu „4 Tango“.
Kuo šis kūrinys Jus patraukė?
Visada mėgau ieškoti ir atrasti tokią muziką, kuri man keltų ne vien sportinį interesą atlikti ją kaip vokalistei. Man labai svarbu, kaip aš ją jaučiu, ką galiu joje išlukštenti, ką ji gali duoti man kaip asmenybei, moteriai. Nuo pat pirmų garsų šis ciklas mane prikaustė kažkokiu ypatingu – labai subtiliu, intymiu, giliu – skambesiu. Dainos galbūt nėra labai paprastai klausomos, įsisąmoninamos, bet kokius gylius jos atveria… Čia išnaudota visa orkestro tembrų, dinamikos paletė, vokalinė linija įdomi, nepaprasta, spalvinga. Genialios Pablo Nerudos eilės taip organiškai susipina su P. Liebersono muzika, kad atrodo, jog víenos be kitos ir būti negalėtų.
O koks yra Jūsų asmeninis santykis su poezija?
Skaitau išties labai daug, tačiau dažniausiai prozą. Poezija – mano dar neištirta teritorija. Eilės man visada asocijuojasi su muzika. Kokia tobulybė yra, pavyzdžiui, Friedricho Rückerto ar Agnes Mathilde Wesendonck eilių skambėjimas… Poezijai, kaip atskirai sričiai, save dar turiu išauginti.
Įkvėptas P. Nerudos eilių, P. Liebersonas „Nerudos dainas“ parašė savo žmonai. Gal išduosite, ar Jus meilė taip pat įkvepia kūrybai? O gal asmeninis gyvenimas Jums – daugiau stabilumo šaltinis, o įkvėpimo, polėkio semiatės kitur?
Man atrodo, kad tas ypatingas dainų skambėjimas ir yra jų sukūrimo aplinkybių išdava. Nuolatiniai pakylėjimai, slydimai žemyn, šiluma, šviesa, intymus, neišskanduotas garsas – svarbiausio jausmo Žemėje palydovai. Tai yra gražiausia prisipažinimo meilėje forma. Atlikdama šias dainas kaskart graudinuosi – gera suvokti, kad turiu, ką mylėti.
