Liepos 17-ąją į festivalio „Midsummer Vilnius“ sceną sugrįžta fortepijono virtuozas Peteris Bence. Jo koncertai – tai gyvi, kinematografiški spektakliai, kuriuose žinomi kūriniai atgimsta looperių, ritmo mašinų ir elektroninių efektų pagalba. Kokią programą sostinės melomanams jis pristatys šiemet?
Nuo pasaulinių hitų iki originalių kompozicijų, nuo „Bohemian Rhapsody“ iki „Harry Potter“ temų – Bence sujungia klasikinį instrumentą su modernia garso inžinerija, o muzikinį virtuoziškumą – su nuoširdžiu bendravimu su publika. Vieniems jis – greičiausiai grojantis pianistas pasaulyje, kitiems – „YouTube“ žvaigždė su dešimtimis milijonų peržiūrų, bet pats Peteris Bence šiandien ieško kur kas daugiau nei greičio ar žinomumo.
Apie tylą kaip prabangą, Freddie Mercury energiją ir ryšio su publika svarbą – pokalbis su Peteriu Bence. Jį kalbina Laura Kešytė.
Su kokiomis mintimis sugrįžtate į Lietuvą? Kokią muziką atliksite „Midsummer Vilnius“ auditorijai?
– Labai laukiu šio sugrįžimo – koncertai Vilniuje visada palieka ypatingą įspūdį. Mėgstu groti po atviru dangumi – kai leidžiasi saulė, keičiasi šviesa, jaučiasi vėjas… Visa tai kuria ypatingą nuotaiką, kurios neįmanoma pakartoti uždarose erdvėse.
Šiemet mano programa bus atnaujinta. Skambės kompozicijos iš albumų „Pianosphere“ ir „Pianoscapes“, o taip pat pristatysime naujus šviesos ir vaizdo sprendimus. Tikiuosi, tai paliks gilų įspūdį.
Ar visada jautėte, kad scena – jūsų tikroji erdvė?
– Taip, nors mano kelias į ją buvo netikėtas. Iš pradžių net nenorėjau būti scenos žmogumi – troškau kurti muziką, tapti kompozitoriumi. Tiesiog grojau fortepijonu, ėmiau kelti įrašus į internetą – ir viskas tiesiog „sprogo“. Atsirado žmonių, kurie norėjo išgirsti mane gyvai. Taip atsirado ir scena. Iš pradžių ji gąsdino – buvau nedrąsus, jautėsi diskomfortas. Bet su laiku scena tapo antra oda. Nors esu intravertas, išmokau scenoje būti ekstravertu. Tai įmanoma – viskas yra įprotis.
Glennas Gouldas dažnai minimas kaip muzikas, kuriam scena buvo iššūkis. Ar yra pianistų, kurių kūrybinė laikysena ar savitumas jums artimas?
– Glennas Gouldas – tikrai. Unikalus, drąsus, visiškai savitas. Taip pat ir Vladimiras Horowitzas. Jam nebuvo svarbu groti be klaidų – svarbiausia buvo siela muzikoje. Tai man labai artima. Bet iš tiesų – retai klausausi fortepijono muzikos. Fortepijonas man – kasdienis įrankis, kūrybos laukas. Jei daug klausyčiausi kitų, natūraliai perimčiau jų stilistiką. O man svarbu ieškoti savito skambesio. Dažniausiai klausausi kitokios muzikos – vokalinės, chorinės, net perkusinės. Įkvėpimą galiu rasti bet kur. Galiu išgirsti Freddie Mercury ir pagalvoti, kaip tą energiją perkelti į fortepijoną. Man tai – įdomiausias ieškojimas.
Per savo karjerą esate sutikęs keletą savo muzikinių herojų. Ar galite pasidalinti akimirka, kuri jus ypač palietė ar įkvėpė?
– Vienas svarbiausių mano įkvėpėjų – Johnas Williamsas. Mane žavi, kaip jo muzika įkvėpė tiek daug žmonių pradėti groti. Daug kas sako: „Žvaigždžių karai – štai kodėl aš čia.“ Filmų muzika tampa tiltu į klasikinę – ji stipriai veikia žmones. Kai studijavau kino muziką Berklee koledže Bostone, nuėjau į Williamso koncertus su „Boston Pops“. Po vieno pasirodymo jį sutikau – tai buvo labai brangi akimirka. Nepaisant to, kiek jis nuveikęs, jis pasirodė esantis be galo paprastas, šiltas, žemiškas žmogus. Vėliau dar kelis kartus sutikau jį Vienoje, Milane, Berlyne – tikra dovana.
Esu sutikęs ir Hansą Zimmerį. Kai įkėliau savo „Karibų piratų“ interpretaciją, jis pradėjo mane sekti „Facebooke“ ir pakomentavo. Vėliau susitikom po jo koncerto Budapešte. Neįtikėtina, kai tokie žmonės tampa artimesni, kai su jais gali kalbėtis apie muziką.
Socialiniai tinklai šiandien – ir galimybė, ir iššūkis. Kaip juos matote?
– Anksčiau žiūrėdavau ilgesnius pokalbius „YouTube“, dabar pats pagaunu save tiesiog slenkantį per trumpus įrašus, kurie nieko nepalieka. Laikas ištirpsta, o jokios naudos. Tai pavojinga – algoritmai maitina mus tuo, kas įtraukia, bet ne visada tuo, kas turi vertę. Manau, tai paveikia ir muziką. Viskas turi būti trumpa, įspūdinga, greita – kaip „Eurovizijoje“. Po kelių dainų pavargsti nuo triukšmo. O man tyla – didžiausia prabanga. Šiandien retai klausausi muzikos. Jei klausau, noriu tai daryti pilnai. O jei ne – verčiau būnu tyloje, klausausi paukščių, vėjo.
Ką patartumėte jaunam atlikėjui, kūrėjui, norinčiam eiti savu keliu?
– Svarbiausia – vidinis noras kurti. Jei ryte pabundi ir jauti, kad privalai kažką išreikšti – tai ženklas, kad eini teisingu keliu. Taip pat svarbu pažinti savo stiprybes – ką iš tikrųjų moki gerai. Gal greitai randi melodijas? Gal jautriai girdi harmoniją? Tokios savybės dažnai lieka nepastebėtos, bet jos ir kuria tavo išskirtinumą. Ir – nebijoti būti savimi. Įkvėpimas reikalingas, bet jei per daug žaviesi kitais, gali tapti tik jų atspindžiu.
