Koncertai

Į Vilniaus kongresų rūmus savaitgalį atklys Žirafa

Panašu, kad dėl rudeniško oro nerimauti neverta – šį šeštadienį, rugsėjo 29 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras mažuosius savo klausytojus pakvies nukeliauti į Afriką, mat į Vilniaus kongresų rūmus grįžta naujausias Laimio Vilkončiaus miuziklas visai šeimai „Benediktas ir Žirafa“. Į gyvą muzikinį nuotykį, skambantį roko ir etnodžiazo motyvais, kvies žinomi aktoriai Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas, Gabrielia Kuodytė, Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Ričardo Šumilos. Apie popremjerinius įspūdžius, meilę miuziklo žanrui ir jo likimą Lietuvoje kalbamės su miuziklo autoriumi kompozitoriumi L. Vilkončiumi.

Rugsėjo 29 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras rodys Jūsų naujausią miuziklą visai šeimai „Benediktas ir Žirafa“, kurio premjera Vilniaus kongresų rūmuose įvyko dar šį pavasarį. Praėjus šiek tiek laiko po premjeros galbūt jau galite reziumuoti miuziklo pastatymo įspūdžius. Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Kas buvo sunku, o kas – lengva?

Kaip paprastai, kiekvienas kūrinys gimsta nelengvai. Miuziklo žanrui kiek sunkinanti aplinkybė atsiranda tada, kai jo atlikėjas nėra teatras, galintis skirti nemažai laiko repeticijoms. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pagrindinė misija nėra groti, o ypač statyti miuziklus. Tačiau būtent šio orkestro dalyvavimas suteikia išskirtinę galimybę pasiekti aukščiausią atlikimo kokybę. Todėl ne tik nesvarsčiau nešti partitūrą kur nors kitur, bet pats atėjau su ja į orkestrą. Man tiesiog nepaprastai pasisekė, kad šis meno kolektyvas imasi ir tokių partitūrų.

 
Nuotrauka: Dmitrij Matvejev

„Benedikto ir Žirafos“ nevadiname spektakliu. Tai daugiau teatralizuotas koncertas. Tačiau toks koncertas, kur orkestro artistai ne tik groja, bet ir dalyvauja veiksme. Net mūsų dirigentas Ričardas Šumila atlieka tai, ko dirigentai paprastai koncertų metu nedaro. O ir „Liepaičių“ choro mergaitėms teko tam tikri vaidybiniai elementai. Labai džiaugiuosi, kad atlikėjai mielai ėmėsi įgyvendinti mano sumanymus.

Miuziklo žanras mūsų šalyje dar labai jaunas, tačiau panašu, kad sparčiai populiarėja. Kokia, Jūsų nuomone, šio žanro padėtis Lietuvoje yra šiandien?

Miuziklai Lietuvoje jau gerą dešimtmetį yra labai populiarūs, laukiami ir klausytojų lankomi. Juos stato ir mūsų teatrai, ir atskiriems projektams suburiamos kūrybinės komandos. Todėl labiausiai tikėtina, kad tiek atlikėjų, tiek publikos dėmesys miuziklams ilgai neišnyks. Juo labiau, kad šiam žanrui dar yra didžiulės galimybės ieškoti naujesnių išraiškos priemonių ir, jas radus, siūlyti klausytojui.

 
Nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Dažnai miuziklų kūrėjai susiduria su kokybiško atlikimo problema. Kaip manote, ar Lietuvoje jau yra susiformavęs pakankamas profesionalių miuziklo atlikėjų ratas?

Galėčiau pakartoti prieš kelis dešimtmečius kompozitoriaus Vygando Telksnio pasakytus žodžius: „Norint užauginti vieną sveiką medį, reikia užauginti mišką“. Taigi mums Lietuvoje dar reikia užauginti mišką talentingų miuziklo atlikėjų, kad turėtume iš ko rinktis. Akivaizdu, kad šis žanras mane domina, jame reiškiuosi. Deja, neteko girdėti planų steigti Lietuvoje šiuolaikinio miuziklo teatrą ar bent trupę, kuri nuosekliai, profesionaliai vystytų miuziklo žanrą, patys tobulėtų, ugdytų žiūrovą. Sunku būtų įsivaizduoti, kad tokios misijos imtųsi kuris nors mūsų muzikinis teatras. Šiuolaikinio miuziklo artistas turi būti rengiamas ne klasikinės muzikos pagrindais. Jis turi įvaldyti svinguotos muzikos specifiką, gebėti „vaidinti balsu“, dainuoti net 11 skirtingų stilių. Kol kas visiems Lietuvoje inicijuojamiems projektams daugiausia kviečiami ryškiausi pop scenos dainininkai. Džiugina, kad jie paprastai su užduotimis susitvarko kokybiškai. Deja, jų būrys nėra gausus.

Nuotrauka: Dmitrij Matvejev

Kiek žinau, Lietuvoje yra tik viena aukštoji neuniversitetinė mokykla, vykdanti miuziklo artistų rengimo studijų programą. Ten studentai mokosi jau ne vienus metus, taigi turime ne vieną diplomuotų artistų laidą. Tikriausiai reiktų daryti išvadą, kad mokykla ne viską daro tinkamai, jei nejaučiame aktyvesnio jos ugdytinių įsiliejimo į miuziklo žanro pastatymus. Taigi atsakant į Jūsų klausimą – Lietuvoje dar laukiame susiformuojančio bent kiek gausesnio profesionalių miuziklo artistų būrio.

 

Jūsų paties miuziklo žanras yra mylimas? Kodėl? Kuo jis Jus traukia?

Priežastys turbūt kelios. Viena – kad pirmosios aukštosios mano studijos buvo choro dirigavimas. Ten susipažinau su vokalo galimybėmis. Ilgus metus vadovavau vokaliniams ansambliams, kūriau muziką chorams ir dainininkams solistams. Netrukus mane ėmė kviesti spektaklių ir filmų režisieriai. O ten jau buvo neišvengiama ryški muzikos dramaturgija. Na, ir galiausiai pasitaikiusi proga sukurti roko operą „Eglė“. Pasidarbavęs tose srityse susidomėjau. Pajutau atsivėrus neaprėpiamus plotus nevaržomai minties laisvei. Juk muzikinės dramaturgijos žanras aprėpia muzikos, vaidybos, šokio, kino menams būdingas išraiškos priemones. Taigi kūrėjo nebevaržo niekas. Argi gali būti kas nors patraukliau už visišką laisvę fantazijai?

Laimio Vilkončiaus miuziklas vaikams „Benediktas ir Žirafa“ įvyks rugsėjo 29 d. 12 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
0 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button