Kinas

„Skalvijoje“ – Günterio Grasso romano ekranizacija „Skardinis būgnelis“

1959-aisiais pasirodęs „Skardinis būgnelis“ – vienas svarbiausių XX a. romanų, kuriame „Nobelio“ premijos laureatas Günteris Grassas itin tiksliai perteikė praėjusio amžiaus atmosferą, pakilimus ir nuosmukius. „Auksine palmės šakele“ ir „Oskaru“ už geriausią filmą užsienio kalba įvertinta ir šio kūrinio ekranizacija. Vokiečių režisieriaus Volkerio Schlöndorffo juostą rugpjūčio 7, 14, 21 ir 28 d. Kino klasikos vakarų cikle pristato „Skalvijos“ kino centras.

Knygoje ir filme pasakojama apie trimetį Oskarą, kuris, sulaukęs trejų, atsisako augti toliau. Jo noras išsipildo – kūnas fiziškai nesikeičia, jis ir toliau pasaulį regi vaiko akimis. Naciams ateinant į valdžią, berniukas muša būgną, tai – jo protestas prieš pasaulyje vykstantį farsą ir kvietimas atsibusti.

Kūrinio veiksmas rutuliojasi XX a. Dancige (dabar Gdanskas), G. Grasso gimtajame mieste. Kituose G. Grasso darbuose – „Katė ir pelė“ ir „Šuns metai“ – taip pat pasakojama apie Dancigą panašiu laiku. Visi šie trys kūriniai sudaro „Dancigo trilogiją“, visos jos dalys yra išverstos į lietuvių kalbą

 

Kūrinys, kurio režisieriai atsisakydavo

Debiutinį ir žinomiausią G. Grasso kūrinį dėl jo kompleksiškumo ekranizuoti atsisakė ne vienas žinomas kino kūrėjas – tiek Andrzejus Wajda, tiek Romanas Polanskis. Vokiečių režisierius V. Schlöndorffas sutiko ne iš karto. Pasikvietęs žinomą scenaristą Jeaną-Claude’ą Carrière’ą, dirbusį su Luisu Buñueliu, jis nepabijojo pažiūrėti į savo gimtąją šalį iš šalies, pasirinkdamas pasakoti iš vaiko perspektyvos.

„Skardinio būgnelio“ ekranizacija pasirodė praėjus 20 metų nuo knygos pasirodymo ir 14 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Režisieriaus pastangos atsipirko – nors kontroversijos nebuvo išvengta, filmas buvo komerciškai sėkmingas.

Apskritai V. Schlöndorffas nesibaimino perkelti žinomus literatūros kūrinius į kino formatą, dažnai scenarijus rašė pagal apysakas (pavyzdžiui, su žmona Margarethe von Trotta rašė scenarijų filmui „Prarasta Katarinos Blum garbė“ (1975) pagal Heinricho  Bölio apysaką), netgi ėmėsi Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ ekranizacijos (filmas „Svano meilė“ (1984)).

 

Unikalus ir kritiškas balsas Vokietijos kine

V. Schlöndorffas, kaip ir kiti jo kartos kolegos – Werneris Herzogas, Wimas Wendersas ir Raineris Werneris Fassbinderis, priskiriamas Naujojo vokiečių kino bangai. Šių autorių darbuose atsispindėjo savito stiliaus paieškos ir pokario problemos, iki kol 1980 m. judėjimas išsikvėpė. Pats V. Schlöndorffas nevengė pabrėžti savo kritiškos, nepriklausomos pozicijos net ir Naujojo vokiečių kino atžvilgiu.

Kinu režisierius susidomėjo, kai Sorbonos universitete pradėjo studijuoti politikos mokslus ir ekonomiką. Sakoma, kad Schlöndorffas triskart per dieną apsilankydavo Prancūzų sinematekoje. Ten vokiečių autorius susipažino su prancūzu Alainu Resnais ir tapo jo asistentu filmuojant romantinę dramą „Praėjusiais metais Marienbade“ (1961). Kritikai Schlöndorffą pastebėjo po to, kai jis sukūrė filmą „Jaunasis Terlesas“ (1966), kuris Kanuose buvo apdovanotas FIPRESCI prizu.

Rugpjūčio 7, 14 d. „Skardinį būgnelį“ pristatys semiotikas, kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis, rugpjūčio 28 d. – kino kritikas Vladas Rožėnas.

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
1 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button