Vasario 6 d. prasidedantis tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ šiemet kalbės apie socialinius, politinius ir asmeninius pokyčius. Festivalio programoje atsigręžiama į stiprias asmenybes – talento, ilgamečio darbo ir sudėtingų pasirinkimų dėka kuriančias geresnį pasaulį. Dvyliktą kartą rengiamo festivalio seansai vyks kino teatre „Pasaka“ Vilniuje ir „Romuvoje“ Kaune. Kitų miestų gyventojai filmus galės išvysti internetu, „ŽMONĖS Cinema” namų kino platformoje.
„Norime žiūrovą ir provokuoti, ir įkvėpti. Todėl klausiame, ką galime asmeniškai nuveikti, kokių priemonių imsimės, kad kaip visuomenė judėtume į priekį? Šių metų festivalio programos šerdis – pasakojimai, išsiskiriantys stipriais moterų charakteriais. Įdomu ir tai, kad didžioji dalis filmuose sutinkamų asmenybių yra realiai gyvenusios, kūrusios, kovojusios moterys,” –sako kino teatro „Pasaka“ direktorė Andrė Balžekienė.
Su išties nepaprasta asmenybe, JAV Aukščiausiojo teismo teisėja Ruth Bader Ginsburg, supažindins net du festivalio filmai. Įkopusi į devintąją dešimtį Ginsburg tapo viena ryškiausių ir netikėčiausių Amerikos pop kultūros ikonų. Ruth Bader Ginsburg, sutrumpintai vadinama RBG, visą gyvenimą atkakliai dirbo, siekdama panaikinti teisinę diskriminaciją lyties pagrindu. Šią ilgametę kovą atskleidžia „Oskarui“ nominuotas dokumentinis filmas „RBG“ (RBG, 2018). Vaidybinis filmas „Nes ji yra moteris“ (On the Basis of Sex, 2019), kuriame, teisėjos vaidmenį sukūrė Felicity Jones, nukelia į ankstyvąjį Ruth Bader Ginsburg gyvenimo laikotarpį – nuo studijų Harvardo teisės mokykloje iki pirmųjų svarbiausių laimėtų bylų.
Kanų kino festivalyje pristatytas Evos Husson filmas „Saulės dukros“ (Les filles du soleil, 2018) papasakos apie Kurdistane veikiantį moterų kovotojų būrį. „Saulės dukrų“ batalionas sudarytas iš buvusių „Islamo valstybės“ belaisvių. Šios moterys nesutiko likti aukomis ir kasdien rizikuodamos savo gyvybe kovoja su islamo ekstremistais visais įmanomais ginklais.
Apie subtilesnę kovą – už teisę būti savimi ir nepasiduoti visuomenės primetamiems įvaizdžiams, kalba režisierė Agnieszka Smoczyńska (žiūrovams pažįstama iš filmo „Šokių aikštelės dukterys“). Psichologinis trileris „Fuga“ (Fuga, 2018), apie atmintį praradusią ir su šeima susvetimėjusią Aliciją, nagrinėja socialinius tabu, verčiančius moterį besąlygiškai ir nekritiškai priimti visuomenės jai priskirtą motinos vaidmenį.
Apie garsioms moterims primetamus įvaizdžius susimąstyti kvies „3 dienos Kibrone“ (3 Tage in Quiberon, 2018). Išvysime juodai baltą kino aktorės Romy Schneider portretą. Schneider išgarsėjo dar paauglystėje suvaidinusi Austrijos ir Vengrijos imperatorę, Sissy. Šio vaidmens šešėlis dar ilgai persekiojo talentingąją aktorę. Publika ir toliau norėjo ją matyti trapios ir tyros merginos amplua. Nepaisydama lūkesčių Romy Schneider ėmėsi sudėtingų ir prieštaringų vaidmenų. Emily Atef filme rodomos trys paskutinių aktorės gyvenimo metų dienos. Atvykusi į Prancūzijos kurortą atsigauti nuo kamuojančių priklausomybių ji sutinka duoti interviu „Stern“ žurnalui. Emociškai pažeidžiama moteris neapdairiai atsiveria arogantiškam žurnalistui.
Lisos Immordino Vreeland filmas „Peggy Guggenheim: priklausoma nuo meno“ (Peggy Guggenheim: Art Addict, 2015) papasakos apie turtingos šeimos paveldėtoją, neturėjusią jokio meninio išsilavinimo, bet sukaupusią vieną įspūdingiausių meno kūrinių kolekcijų. Peggy Guggenheim pralenkė savo laiką ir tapo centrine figūra dvidešimto amžiaus modernaus meno istorijoje. Ekscentriška, nesidrovėjusi elgtis taip, kaip elgėsi to meto vyrai, kolekcionierė sulaukė nemažai priekaištų bei pašaipų. Nepaisant kandžių replikų, P. Guggenheim pati nekurdama įnešė nepaprastai svarų indėlį į modernaus meno raidą.
Dokumentinis filmas „Whitney“ (Whitney, 2018) pažvelgs į Whitney Houston – vienos talentingiausių visų laikų pop atlikėjų gyvenimą, stulbinančią karjerą ir dramatišką likimą. Nepaisant svaiginančio populiarumo, atlikėjai teko ne kartą teisintis dėl afroamerikiečių bendruomenės lūkesčių neatitinkančio įvaizdžio, daugialypės seksualinės tapatybės ir komplikuotų santykių su dominuojančiu, pavydžiu vyru.
Šmaikščiai ir netikėtai apie šiuolaikinės moters motinystės, romantiškų santykių ir karjeros rūpesčius papasakos komedija „Įkyrioji malonė“ (Troppa grazia, 2018), o dokumentinis filmas „Daug vaikų, beždžionė ir pilis“ (Muchos hijos, un mono y un castillo, 2017) nupieš itin ryškų žaviai lengvabūdiškos, savo svajonių įgyvendinti nebijančios Chulitos bei jos šeimos paveikslą.
Tapybiškas, į XIX a. vidurį nukeliantis „Sėjėjas“ (Le semeur, 2017) atskleis intriguojančią istoriją apie kalnų kaimelį, kuriame po valstybinio perversmo prasidėjus represijoms, visi vyrai buvo ištremti. Izoliuotos, vienos likusios moterys susitaria – pasirodžius bent vienam vyriškiui, jis turės priklausyti visoms.
Lietuviško kino gerbėjus nudžiugins Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Kelionės namo“ premjera. Režisierė, žiūrovams pažįstama iš filmų „Radviliada“, „Trys skrybėlės“, pristatys dar niekad kine nepasakotą istoriją apie pirmąsias Amerikos lietuvių patirtis grįžus aplankyti okupuotą tėvynę.
Tarptautinis moterų filmų festivalis „Šeršėliafam“ 2018 m. vyks vasario 6 – 10 d. kino teatre „Pasaka“ Vilniuje ir vasario 9 – 10 d. „Romuvoje“ Kaune. Moterų režisierių ir apie moteris sukurtų filmų seansus lydės pristatymai ir diskusijos.
PARAŠYKITE KOMENTARĄ