Gegužę Nacionalinėje bibliotekoje – lietuviška kino klasika

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka maloniai kviečia žiūrovus prisiminti, o galbūt ir iš naujo atrasti lietuviško kino klasiką. Tęsiame pažintį su Lietuvos kino centro „Auksinės lietuviško kino kolekcijos“ filmais. Gegužę žiūrėsime šiuos filmus: „Herkus Mantas“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Mano mažytė žmona“, „Riešutų duona“. Tačiau pirmiausia, kviesime žiūrėti du lietuviškus dokumentinius filmus.

Gegužės 2 d. 18 val. – dokumentinis filmas „Holivudas pasiūlė per mažai“ (rež. Rimantas Oičenka, 2017 m.)

Valdemaras Isoda sėdo ant kino adatos būdamas penkerių. Priklausomybė liko visam gyvenimui. Jis – ne režisierius, ne scenarijų autorius, ne kino kritikas. Jis – žmogus, kuriam Holivudas pasiūlė per mažai. Filme užfiksuota išskirtinė asmenybė, Vilniaus Ozo kino salės filmų rodytojas, kuris visą gyvenimą paskyrė kinui. „Holivudas pasiūlė per mažai“ Berlyno festivalyje „Litauisches Kino Goes Berlin“ pripažintas geriausiu filmu, o Europos filmų festivalyje „GoDebut“ (Klaipėda) – geriausiu lietuvių debiutu.

Trumpas kino anonsas.

Gegužės 2 d. 18.30 val. – dokumentinis filmas „Mėgėjai“ (rež. Audriaus Antanavičiaus, 2015 m.)

1962 m. gydytojo Vitolio Laumakio ir inžinieriaus Adolfo Morėno draugystė prasidėjo gatvėje tvarkant sugedusį motociklą. Kėdainių kultūros centro rūsyje jie įkūrė mėgėjiško kino studiją „Mėgėjas“. Ilgainiui ji tapo ne tik viena garsiausių mėgėjiško kino studijų Lietuvoje, bet ir antraisiais jų namais, kuriuose per penkis dešimtmečius jie sukūrė beveik šimtą trumpametražių filmų. Nors Vitolis ir Adolfas aktyviai dirba iki šiol – skaitmenina turimą filmuotos medžiagos archyvą, „Mėgėjo“ studijoje artėja nemalonios permainos.

Abu filmus pristatys autoriai. Renginio trukmė – 1 val. 30 min.

Vietų skaičius Kino salėje ribotas (22 vietos).

Gegužės 4 d. 12 val. – Kino popietė. Filmas „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys, 1972 m.)

„Šis filmas – memorialas prūsų tautai, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino. XIII amžiuje prūsai sukilo, ilgam sustabdę kryžiuočių atakas į Rytus, ir krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą…“ Toks titras pasirodo ekrane po netrumpo prologo, iliustruojančio kryžiuočių klastą: pasikvietę senąjį Montę ir kitus apkrikštytus prūsų didikus, jie juos sudegina. Po kiek laiko iš Magdeburgo į Prūsiją paleidžiamas jaunasis krikščionis Henrikas Montė, augęs ten įkaitu, o dabar atsivežąs ir vokietę žmoną Kotryną (bet sūnelis Aleksandras lieka įkaitu, koks buvo ir tėvas). Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, herojus netrunka atkurti prūsišką Herkaus Manto vardą, pradėti sukilimą dėl priešų grobiamų žemių, prievarta diegiamos svetimos religijos. Tačiau ir patį Herkų Mantą kankina vidiniai prieštaravimai: jis stovi tarp dviejų civilizacijų, jis tarsi nei prūsas, nei vokietis.

Filmą matė rekordiškai daug žiūrovų. Nuo jo pasirodymo per dvejus metus filmą buvusioje TSRS žiūrėjo 16,2 mln. žmonių.

Filme vaidina Antanas Šurna, Eugenija Pleškytė, Algimantas Masiulis, Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis ir kt.

Oficialus filmo puslapis.

Vietų skaičius Kino salėje ribotas (22 vietos).

Gegužės 11 d. 12 val. – Kino popietė. Vaidybinis filmas „Mano mažytė žmona“ (rež. Raimundas Banionis, 1984 m.) 

Filmas apie jaunus žmones: apie meilę, svajones, jaunatvišką maištą. Rūta susipažįsta su Linu ir, norėdama nuslėpti, kad yra kilusi iš vargingai besiverčiančios, išgertuvių nevengiančios šeimos, prisistato jam kaip profesoriaus duktė. Netrukus atsitiktinė pažintis perauga į rimtus santykius, kurie klostosi kompanijos linksmybių fone. Visi kylantys keblumai išsprendžiami be vargo – sąmojingai ir greitai.

Filme vaidina Saulius Balandis, Ingeborga Dapkūnaitė, Eleonora Koriznaitė, Juozas Marcinkevičius, Linas Paugis ir kt.

Vietų skaičius Kino salėje ribotas (22 vietos).

Gegužės 18 d. 12 val. – Kino popietė. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1965 m.)

„Niekas nenorėjo mirti“ – pirmas tarybinis filmas, parodęs miškinių gyvenimą. Filme parodomi 1947 m. įvykiai Lietuvos kaime, bandant įtvirtinti sovietų valdžią.

Ketverių stotingų kaimo brolių Lokių tėvas, tuojau po karo apsiėmęs būti kaimo tarybos pirmininku, naktį užsibuvo darbe, ir jį nušovė. Lietuvos kaimas kraujuoja. Broliai, palaikomi iš apskrities atvykusio partinio sekretoriaus, prievarta paskiria į laisvą vietą kurčnebylio batsiuvio sūnų Vaitkų. Šis bando būti „savas“ (o tai tolygu pergudrauti) ir patriotams, ir raudoniesiems. Vyriausias Lokys – Bronius kviečia valstiečius į žūtbūtinį mūšį, tačiau didelio entuziazmo nesulaukia. Vis dėlto išankstinis grupuočių susirėmimas, tarsi kokia repeticija, įvyksta malūne. Tai nieko neišsprendžia iš esmės. Vaitkaus, išdavusio partizanų planus, žūtis vieną ankstyvą rytą tampa tarsi signalu. Paaiškėja, kad partizanų vadas, vadinamas Aitvaru, – iš tiesų kaime pravardžiuojamas šventu Juozapu žmogus, buvęs laisvos Lietuvos karininkas, romantikas. Per pagrindinį susišaudymą laimi kairieji, tačiau baigiamajame kadre pasirodančio senovinio medinio Rūpintojėlio išraiškoje ir žvilgsnyje – tik sopulys.

Filme vaidina Regimantas Adomaitis, Vija Artmanė, Bronius Babkauskas, Donatas Banionis, Antanas Barčas, Juozas Budraitis ir kt.

„Dėl vieno pačių talentingiausių, meistriškos dinamiškos formos, sumaniai auginančio įtampą, nepaprasto kinematografinio nuoseklumo lietuvių filmo virė ir tebeverda aršūs ideologiniai ginčai. Žinoma, V. Žalakevičius anais laikais negalėjo konstatuoti svetimos okupacinės komunistų jėgos griaunamojo vaidmens, atlikto Lietuvoje (atmestas ir filmo pavadinimas „Teroras“). Net kompartijos sekretorius, iš miesto užklydęs zombis, – lietuvis. Ar geriau, jeigu tokio filmo iš viso nebūtų buvę, ar autorių talentas tik sustiprina juostos ydingumą (panašūs klausimai per kino istoriją kilo ne kartą – ir dėl S. Eizenšteino „Šarvuočio „Potiomkino“, ir dėl fiurerio mėgtos L. Riefenstahl dokumentikos)? Ar ekrane paneigta Maskvos legenda, jog visa Lietuva katutėmis sutikusi sovietų valdžią, masinio pasipriešinimo parodymas, įkomponuotas į archetipinių lietuvių liaudies kančios simbolių ratą, vis dėlto nebuvo reikšmingesni faktoriai? Kiekvienas žiūrovas tegali sau asmeniškai atsakyti į šį pagrindinį vertinimo klausimą“, – klausė kino kritikas Saulius Macaitis.

Oficialus filmo puslapis.

Vietų skaičius Kino salėje ribotas (22 vietos).

Gegužės 25 d. 12 val. – Kino popietė. Filmas „Riešutų duona“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1978 m.)

Švelni ir lyriška istorija, atsiminimai apie vaikystę kaime, išvykimą iš jo, tikrojo gyvenimo pradžią. Veiksmas sukasi apie kaimynų Šatų ir Kaminskų šeimas. Jų vaikai Andrius ir Liuka pamilsta vienas kitą. Šeimos labai susipyksta, kai nugaišo Kaminskams Šatų parduota karvė. Žinoma, kada pykstasi šeimos, Andrius ir Liuka tampa lietuviškais Romeo ir Džuljeta – jie išskiriami. Liuka su tėvais netrukus išsikelia į miestą, Andrius gyvena vienas su savo svajonėmis. Pokario metu riešutų duonos kriaukšlė, kuria pavaišino jį mylimoji, jam primena vaikystę, Liuką. Pirmąją meilę filmas pavaizduoja kaip ypatingą trapios vaikystės patyrimą, pirmieji jausmai pasižymi nepamirštamu skoniu, jie primena iškilmėms kepamą riešutų duoną. Filme vaidina Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Doloresa Kazragytė, Antanas Šurna, Regina Arbačiauskaitė, Kostas Smoriginas ir kt.

Vietų skaičius Kino salėje ribotas (22 vietos).

Laukiame lietuviško kino gerbėjų Nacionalinės bibliotekos Kino salėje.

Trumpai apie filmus