PramogosTeatras

Keistuolių teatro „Heraklio“ kūrėjai – apie karą, socialinį atsakingumą ir tai, kas išgelbės visuomenę

Sausio 27 dieną po spektaklio Vilniaus Keistuolių teatre agresyvios komedijos „Heraklis“ kūrybinė grupė pakvietė žiūrovus į diskusiją, moderuojamą Vilniaus universiteto kultūros istoriko doc. dr. Aurimo Švedo. Aštraus humoro ir provokacijų kupinas režisieriaus Gildo Aleksos darbas, spėjęs pelnyti jaunam kūrėjui geriausio režisieriaus prizą profesionalių teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija“, šįsyk tapo atspirties tašku pokalbiui su žiūrovais apie modernios visuomenės skaudulius – karą, moterų teises, teatro vaidmenį socialiniuose reiškiniuose ir daugybę kitų.
Karo beprasmybės ir herojaus bejėgiškumo klausimus įžūliai bei šiuolaikiškai kelianti agresyvi komedija „Heraklis“ atsakymų ieškoti kviečia pasitelkiant juoką. Autentiškais viešais pasisakymais bei aktorių improvizacijomis aplipdytas antikinis mitas, stebėtinai aktualus šių dienų įvykių fone, savo raiška ir užkoduota socialine kritika skatina žiūrovus permąstyti pasaulyje kasdien vykstančius reiškinius bei per amžius įsitvirtinusius stereotipus. Spektaklyje analizuojama ne tik archetipinio herojaus psichologija bei įvaizdis, bet ir moters padėtis jo atžvilgiu. Režisierius Gildas Aleksa pasakojo daug domėjęsis istorine moterų vieta mitologijoje bei kare, o tai paskatino šį klausimą perkelti ir į sceną. „Paklausęs kai kurių pažįstamų merginų nuomonės apie tai, kas joms yra moters herojiškumas, sulaukiau atsakymų apie išėjimą iš virtuvės ar drąsą išsakyti savo nuomonę – visiškai elementarius žmogiškus dalykus. Tai liudija, kad moters heroizmas tam tikra prasme vis dar supratamas kaip sugebėjimas būti pilnaverčiu žmogumi. Tokia situacija skaudina, todėl apie šiuos skaudulius daug diskutavome su aktoriais, o iš diskusijų gimė spektaklis, kurį net man pačiam nemalonu žiūrėti dėl jame esančios bjaurios ir vulgarios tiesos“, – mintimis dalijosi režisierius.

Teatro kūrėjai bei žiūrovai taip pat gvildeno vis labiau aktualėjančią socialiai atsakingo teatro temą. Aktorė Benita Vasauskaitė, spektaklyje įkūnijanti Herą, teigė, jog tokio teatro poreikis egzistuoja ir tik stiprėja. „Socialinės atsakomybės poreikį Lietuvoje jaučiu ne tik mene, bet ir kitose srityse. Kai pirmą kartą susitikome su Gildu, pradėjome drauge kapstytis po gilius, sudėtingus ir nemalonius dalykus, o tai man kaip aktorei buvo labai neįprastas procesas. Daugiausiai laiko užtrukome ne šlifuodami tekstus, o kalbėdami, ginčydamiesi ir išreikšdami savo pilietinę, politinę, vyro ar moters poziciją. Kartais mes būname per daug paskendę savo reikaluose ir per mažai žinome, ką svarbiais klausimais mąsto kolega ar kaimynas. Su „Herakliu“ turiu progą parodyti savo pačios poziciją, o dabar – ir išgirsti žiūrovų“, – kalbėjo aktorė. „Šis spektaklis nėra patogus ir lengvas, kai kurie žmonės neišbūna jame iki galo, teko netgi matyti atsiliepimą, raginantį „Heraklį“ uždrausti. Kad ir kaip paradoksalu, man tai buvo netgi malonu, nes jei kažkam kyla minčių cenzūruoti spektaklį, tai reiškia, kad jis kelia žiūrovams daug emocijų“.
Kontraversiškas spektaklis demaskuoja archetipinį herojų: tautos gelbėtojas spektaklyje atsiskleidžia kaip beatodairiškas ir negudrus viešųjų ryšių projektas, niekada neužduodantis klausimo „kodėl?“. Pats režisierius G. Aleksa susirinkusiems žiūrovams teigė, jog „Heraklis“ visų pirma – spektaklis apie žmogų, mokantį žudyti, tačiau nemąstantį ir nepajėgiantį pasakyti „ne“; tuo tarpu vienintelis dalykas, galintis iš tiesų išgelbėti mūsų visuomenę – sąmoningumas. „Labai norėčiau, kad kiekvienas turėtų kritinį mąstymą ir savimonę. Gimtajame Kaune kultūros centre žiūrėdamas į krosnį, kurioje buvo sudeginta virš dvidešimties žydų, suvokiu, jog kažkas liepė žmogui įstumti kitą žmogų į krosnį, ir jam turbūt net nekilo klausimas, kodėl tai reikia padaryti. Tai, kas mus išgelbės – abejonės momentas, užduodamas klausimas „kodėl?ׅ“. Dešimt metų gyvenant Izraelyje man nekilo mintis, jog šalia manęs vaikštantis kareivis su automatu nėra gerai. Tai, link ko eina mūsų visuomenė, taipogi yra nesugebėjimas atpažinti nenormalumą. Mes matome smurtaujančius kaimynus, gatvėje gulintį žmogų ir jį praeiname, ir niekam nekyla jokių klausimų. Tačiau tik mes patys galime išsikuopti savo mėšlą“, – mintimis dalinosi režisierius.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!


0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.


Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button