Festivaliai

SPOT – judėjimas mieste ir kitos utopinės idėjos

Liepos 8-11 dienomis, Vilniuje, ketvirtus metus Menų spaustuvė kvies susipažinti su įvairiomis gatvės teatro formomis, netikėtose Vilniaus erdvėse, apsilankant tarptautiniame festivalyje – SPOT. Šių metų festivalio programoje dėmesys sutektas į judėjimą mieste, kuris tapo ir festivalio pagrindine tema.

SPOT kvies į judančius gatvės teatro pasirodymus kartu su gatvės teatro menininkais Be Flat (Belgija), Decor Sonore (Prancūzija), tyrinės urbanistines erdves su Benjamin Vanderwalle (Belgija), mes iššūkius į judėjimą mieste pažvelgti dar kitomis akimis su Tony Clifton Circus (Prancūzija), stebins nuotaikomis ir formomis su Amer i Africa (Katalonija). Festivalio metu bus rengiamos edukacinės programos, pirmą kartą susitiksime ir diskusijoje/žaidime, kuriame su skirtingais menininkais, miesto erdvių planuotojais gilinsimės kaip judame mieste, su kokiais iššūkiais susiduriame. Taip pat festivalio programoje vaikams ir jaunimui skirtas spektaklis-kelionė „Miesto eilės“.

Kasmet SPOT festivalis pristato ne tik turiningą gatvės teatro programą, tačiau bendradarbiauja su įvairiais vizualaus turinio kūrėjais. Šįkart Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje bus pristatyta architekto Vlado Suncovo meninė instaliacija, kuri žaismingai kvies į miestą pažvelgti utopistų akimis. Plačiau apie šią idėją kalbiname menininką – Vladą Suncovą.

 

Vladai, šiek tiek apie tave. Kuo šiuo metu užsiimi, kur sutelktos tavo kūrybinės mintys?

Esu menininkas kuriantis erdves. Šiuo metu porai grupinių parodų kuriu architektūrą, t. y. galvoju ekspozicinius sprendimus, apjungiančius skirtingus kūrinius į vientisą keleto individualių menininkų, kuratorių ir savo parodos idėją. Tokiais atvejais tikslas yra, kad žiūrovas, vaikščiodamas po parodą, jaustų bendrą eksponatų pasirinkimo priežastingumą.  Jo nebūtina suprasti, tačiau galima pajausti. Panašiai kaip vaikštinėjant po skirtingus miestus. Tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje pastatai, smulkioji architektūra, augmenija ir žmonės, jų kūno kalba gali stipriai skirtis, tačiau vis tiek jauti, jog tai Vilnius, Kaunas, Berlynas ar Alytus.

Taip pat kuriu scenografijas, leidžiančias man per pokalbius su teatro kūrybine komanda kurti plastiškas erdves, kurios dėl savo elastingų abstrakčių savybių tampa įrankiais atverti ir priglausti žiūrovų vaizduotę.

 

Su tarptautiniu kino festivaliu „Videogramos“ kuriu patalynės dizainus, skirtus žiūrėti kiną namuose ir ruošiu performatyvę paskaitą apie miego ir kino sąsajas su teleportacijos idėja. Lovą  traktuoju kaip teleportą perkeliantį žmogų į kitas erdves. Kino salės taip pat geba atlikti šią funkciją. Užsitęsusio karantino laikotarpiu daugeliui iš mūsų šie du „teleportai“ tapo vientisu aparatu, skraidinančiu mus po tolimus nepasiekiamus kraštus ir patirtis.

Su menininke Aiste Marija Stankevičiūte tveriame skulptūrinius kūnus. Pastaroji instaliacija glaustosi prie pastato plokštumų ir briaunų taip gaudydama delikačiai siuvinėtas vėjo plaikstomas skareles.

Prieš savaitę grįžau iš Venecijos architektūros bienalės, kur kartu su menininku Julijonu Urbonu ir kitais komandos nariais pristatėme projektą „Lithuanian Space Agency“. Šiai instaliacijai aš kūriau dvi išlankstomas sienas, įskliaudžiančias visą kosminę instaliaciją ir 3D skenerio struktūros dizainą, kuris šiuo metu skenuoja tūkstančius lankytojų kūnų ir skraidina į atvirą erdvę kurti planetą iš žmonių.

 

Šių metų SPOT tema – judėjimas mieste. Kaip tu pats renkiesi judėti mieste?

Miestuose kuriuose gyvenu,  kaip ir dauguma, dažniausiai judu tikslingai. Paauglystėje išmokau jog Vilniuje vaikščioti reikia greitai ir per daug nesidairant į žmones, nes gali prisišaukti nemalonumų. Galima stebėti judančius nebent pats sėdi ant suoliuko, tada turi teisę, tarsi žiūrėtum į ekraną. Sėdintis mano manymu įgauna privilegiją būti šios situacijos šeimininku, muitininku, tikrinančiu praeivius savo atidžiu žvilgsniu. Tuo tarpu praeiviai, nors ir laikinai įkalinti kito žvilgsnyje, jį praėję, gali pasiekti savo pačių kelionės tikslus. Pavyzdžiui patogesnį suoliuką, kuriam atsiveria geresni vaizdai.

Kas įtakoja tavo pasirinkimus vienu ar kitu būdu judėti mieste?

 

Prieš dešimt metų persikėliau gyventi į Kopenhagą. Einu tamsų vakarą gatve palei kanalą, aplink nė gyvos dvasios ir staiga išgirstu už nugaros link manęs atbėgantį žmogų. Visas išsigandęs sukuosi atgal ir jau pasiruošiu pats nuo jo bėgti arba susidurti su tuo kas man atrodė neabejotinas nemalonumas. Staiga suprantu jog tai paprasčiausias bėgikas,  kuriam aš viso labo esu kliūtis kurią reikia aplenkti, o ne tikslas, kurį reikia įveikti.  Tą akimirką supratau jog skirtinguose miestuose, tas pats veiksmas, ta pati kūno kalba gali signalizuoti visiškai skirtingus dalykus. Stengiuosi įsiklausyti į skirtingų miestų kalbą ir atrasti joje patarimą kaip geriausia čia būtų judėti.

Tavo požiūriu koks turėtų būti judėjimas Vilniuje? Ir koks jis galėtų būti po 50 metų?

Šiandien Vilniuje daug populiaresni masiniai maratonai, nei bėgiojimas vieniems nuo kitų. Tai žinoma labai geras ženklas. Norėčiau jog dar po 50 metų nebeliktų „varau į miestą“ posakio, kai bene visos įdomiausios veiklos ir kapitalas yra sutelkta į itin mažą centrinę miesto teritoriją. Norėčiau jog Vilnius būtų labiau pritaikytas senyvo amžiaus žmonėms, žmonėms su negalia, vaikams, gyvūnams, augalams. Visiems mums čia reikia judėti.

 

SPOT festivaliui kuri įdomią instaliaciją, kurią paskatino utopistų idėjos. Gal galėtum apie ją papasakoti plačiau? Kaip kilo visa idėja?

Kuriama instaliacija „Rolling Through Utopias” tai – mini golfo aikštelės, įkvėptos skirtingų neįgyvendintų urbanistinių utopijų. Pavyzdžiui miestas uždengtas geodeziniu kupolu, apjuostas keliais taisyklingais parkais-žiedais, kas šimtą metrų kur beeitum mieste yra įrengti baseinai ir kita. Šiame sporte (mini golfe) yra įprasta turėti temines aikšteles, po kurias gali ridinėti kamuoliuką. Jos dažniausiai būna gan panašaus mastelio kaip urbanistiniai maketai. Pagalvojau jog tai galėtų būti patraukli forma supažindinti žmones su radikaliomis utopinėmis miesto planavimo idėjomis. Mini golfo žaidėjas projektuoja save į kamuoliuką, bandantį apeiti kliūtis ir pasiekti tikslą.

Kuo tau yra įdomios utopinės idėjos?

Utopinės idėjos mane domina kaip tikslai dėl kurių gali labai daug nuveikti, nors ir žinodamas jog tai yra nepasiekiama.

Kaip manai / žinai, ko trūko, kad būtent utopistų idėjos miestuose būtų įgyvendintos?

Manau pagrindinis utopijų trūkumas, tačiau tuo pačiu ir privalumas, jog jos bene visada yra kuriamos individų. Kita priežastis manau yra jog dažniausiai tai būna dabarties kritikos forma, o ne realiai siekiamas įgyvendinti projektas. Kurdamas Vilniaus viziją kurioje nėra automobilių, aš nesiekiu juos visus panaikinti, o bandau išryškinti  judėjimo mieste problemą. Manau nepasiekiami tikslai yra labai svarbūs, norint kažką nuveikti.

Ką norisi perteikti ir papasakoti žmonėms, SPOT festivalio lankytojams būtent šia instaliacija?

Supažindinti su utopinėmis miesto planavimo idėjomis, kaip įdomia, kritiška ir produktyvia radikalaus meno forma. 

Tavo utopinė idėja Vilniuj, kurią norėtum įgyvendinti.

Sukeisti Cvirkos ir Kudirkos paminklus vietomis.

Festivalis SPOT jau liepos 8-11 d., Vilniuje. Nemokamai.

Interviu rengė: Rasa Morkūnaitė

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
3 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button