5-ąjį kartą vyksiantis festivalis „Muzika erdvėje“ šiais metais nagrinėja socialinius stereotipus ir archetipus. Kompozitoriai įvairioms Vilniaus miesto vietoms sukūrė kūrinius, kuriuose reflektuoja temas nuo kosmopolitiškumo iki moderniosios tėvystės, nuo komunikacijos iki energetikos.
Viešosios įstaigos „Meno genas“ rengiamas vienintelis Lietuvoje „įvietintai“ muzikai skirtas festivalis šiemet švenčia mažąjį jubiliejų ir vyks rugsėjo 12–15 dienomis. Organizatoriai džiaugiasi, kad nors ir palengva, bet renginys augina savo auditoriją bei žinomumą, kasmet suteikdamas miestui vis naujų muzikinių įžvalgų. Kaip pasakoja festivalio meno vadovai Matas Drukteinis ir Agnė Matulevičiūtė, didžiausia „Muzikos erdvėje“ vertybė – sujungti šiuolaikinę muziką ir žmones, kalbant apie jiems aktualias temas.
„Kaip tik prieš kelias dienas dar kartą apėjome visą festivalio maršrutą. Galime pasidžiaugti, kad kompozitoriai pasirinko intriguojančius stereotipus, paliesdami galbūt ne taip jau išsamiai aptartas, o labiau nišines, nors aktualias temas. Kartu savo kūriniams rado ir išskirtines miesto erdves. Muzika bei temos joms suteiks naujų kontekstų, kitokio pojūčio. Kur kitur kalbėti apie mūsų miestą, apie žmogų ir visuomenę, jei ne pačiose susibūrimų, kasdienio gyvenimo vietose?“ – retoriškai klausia A. Matulevičiūtė ir M. Drukteinis.
„Muzikos erdvėje’19“ metu sostinės gyventojai ir svečiai susipažins su aštuoniomis Lietuvos ir užsienio kūrėjų instaliacijomis bei performansais. Taip pat specialiuose renginiuose bus galimybė ne tik išgirsti, bet ir aptarti tam tikrus stereotipus išsamiau, susitikti su menininkais bei sudalyvauti „Stereoekskursijoje“. Jos metu ne tik bus galimybė apeiti daugumą festivalio „taškų“ organizuotu maršrutu, bet ir, atsakius į klausimus, sužinoti, kokios jūsų žinios apie stereotipus ir ar esate jiems atsparūs.
Festivalyje dalyvaujančios Ritos Mačiliūnaitės muzikinėje instaliacijoje Bernardinų sode bus nagrinėjama modernioji tėvystė. Kaip teigia autorė, pati auginanti vaiką, tėvai šiandien susiduria su intensyviu, dažnai vienas kitam prieštaraujančiu informacijos srautu. Taip pat su spaudimu išauginti visokeriopai puikų vaiką. Šią temą plačiau plėtos ir, su kokiais stereotipais susiduria tėvai, pasakos psichologės, „Natūralios motinystės“ įkūrėjos Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė ir Beatričė Liutikaitė.
Kitoje instaliacijoje, M. K. Čiurlionio namų kiemelyje, šiuo metu Ekvadore gyvenanti kompozitorė Justina Šikšnelytė nagrinėja kosmopolitiškumo mitą. Jos teigimu, įprasta manyti, kad kosmopolitas puikiai jaučiasi ir greitai prisitaiko, kurioje kultūroje ar šalyje beatsidurtų. Tačiau remdamasi savo patirtimi autorė klausia, ar tikrai šis stereotipas yra teisingas. Ar gali būti tikru „pasaulio piliečiu“ nė kiek nesiilgėdamas savo gimtosios šalies? Į šį klausimą performatyviame pokalbyje galbūt atsakys nė kiek nestereotipinis naujausias Olego Šurajevo personažas – Mikrofonovas.
Suomių kompozitorius Alejandro Olarte iš Skandinavijos atveža mums taip pat aktualią temą: gamtos, ekologijos bei technologijų, energetikos priešprieša. Šiaurės šalys, ypač Suomija, vadinamos „žaliuoju rojumi“. Tokia etiketė (!) kabinama dėl šių šalių politikos ir aukšto visuomenės sąmoningumo aplinkos apsaugos srityje. Tačiau autorius pastebi, kad ir Suomijoje, ir visame pasaulyje augant šiuolaikinių technologijų naudojimui kartu didėja ir elektros poreikis. Visgi instaliaciją Energetikos ir technikos muziejuje pristatysiantis autorius abejoja technologijų ir gamtos nesuderinamumu a priori ir kviečia diskutuoti apie šį stereotipą bei vartojimo įpročius apskritai.
Lietuvoje gyvenantis iš Graikijos kilęs menininkas Yiorgis Sakellariou koncertus surengs „Vilniaus degtinės“ gamykloje. Elektroninės muzikos kūrinyje jis reflektuoja kasdieninius fabriko darbuotojų aplinkos garsus ir siūlo juos išgirsti kaip muzikos kūrinį. Tuo pačiu metu Y. Sakellariou kalba apie šiuolaikinės muzikos bendruomenės uždarumą bei kviečia atsiverti naujoms auditorijoms. Tuo tarpu į Vilnių iš Meksikos neseniai persikraustęs garso menininkas Roberto Becerra savo instaliaciją pristatys P. Cvirkos skvere. Autorius analizuoja komunikaciją kaip socialinę elgseną lemiantį veiksnį – tam tikrą archetipą.
Jono Meko vizualiųjų menų centre bus pristatyta kompozitorės Agnės Matulevičiūtės instaliacija. Kaip teigia autorė, tai – tarytum fluxus paminklas, kviečiantis susimąstyti apie meno ilgaamžiškumo stereotipą. Nuskambėjusios idėjos, frazės ir kūriniai pergyvena daugelį įžymių menininkų, kinta vėlesnių visuomenės kartų atmintyje bei atgimsta skirtinguose kontekstuose. Tačiau tai įvyksta ne visada. Nuo ko priklauso ir kada menas tampa ilgaažmiu, bus ne tik mąstoma kūrinyje, bet ir kviečiama pasikalbėti diskusijoje su filosofu Nerijumi Mileriu, kompozitoriumi Gintaru Sodeika bei pačia autore.
Kompozitoriaus Dominyko Digimo kūrinys požeminėje stovėjimo aikštelėje skatins susimąstyti apie menininko balansavimą tarp saugumo ir laisvės. Anot D. Digimo, šiuolaikinis kūrėjas neretai yra priverstas rinktis, ar paklusti publikos poreikiams, dažniausiai nulemtiems neigiamų vartojimo įpročių. Performatyviuose pasirodymuose elektroninė muzika jungsis su Loros Kmieliauskaitės atliekamais smuiko garsais, o betoninės aikštelės vizualas – su Barboros Šulniūtės atlikėjai kurtu kostiumu.
Visai šalia, kiemelyje tarp Vilniaus kongresų rūmų ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Arturas Bumšteinas klaus, ar tikrai vaikai neturi savarankiškos kultūros ir linkę atkartoti suaugusiuosius, kaip dažnai primetama manyti švietimo įstaigose? Performanso, kurį gyvai atliks patys vaikai, idėja kilo tada, kai kompozitorius kreipėsi į muzikinio ugymo įstaigas dėl aprašinėtų natų stovų. Įstaigų administracijos griežtai paneigė, kad taip gali būti, nes esą jų ugdomi vaikai myli muziką ir taip pasielgti negalėtų. Ši tema atskleidžia paradoksalią situaciją, kai valstybinės politikos skatinamas kūrybiškumas tampa subkultūros reiškiniu. Temų, stereotipų, erdvių, muzikos formų ir dalyvių įvairovė – pagrindinė šių metų festivalio vizitinė kortelė. Instaliacijos ir renginiai klausytojų lauks rugsėjo 12–15 dienomis: ketvirtadienį ir penktadienį nuo 16 iki 20 val., šeštadienį – nuo 12 iki 20 val. bei sekmadienį – nuo 12 iki 18 val.
