Žurnalistas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, aktorius Rimas Šapauskas interviu LRT TELEVIZIJOS laidai „Laisvės vėliavnešiai“ sako, kad fizinė laisvė neatsiejama nuo dvasinės, o patriotiškumas susijęs su tikėjimu. Į bažnyčią aktorius eina ne tik melstis, jis taip pat daro įspūdingas nuotraukas, kurias vėliau publikuoja savo socialiniame tinkle „Instagram“.
Anot R. Šapausko, fotografijose jam norisi įamžinti tai, kas gražu. Aktoriaus pasakojimu, nuotraukas stebintys užsieniečiai, tai ir japonai ar, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus danai stebisi, kaip mūsų šalyje gražu. Ne vienas užsienio šalių gyventojas turi išankstinį nusistatymą, kad Lietuva, posovietinė šalis, yra pilka ir nyki.
„Gali fotografuoti sugriuvusias trobas ar sovietines chruščiovkes ir tai bus tavo stilius. Mano stilius yra tai, kas gražu. Buvo netgi tokia grupė pavadinimu „Ir visa tai kas yra gražu yra gražu“. Tai irgi yra mano devizas“, – sako R. Šapauskas, kalbėdamas apie fotografiją.
Įdomu tai, kad įvairiuose projektuose spalvingus ir groteskiškus personažus kuriantis vyras gyvenime nesidangsto šmaikščiomis ar komiko kaukėmis ir yra vienas iš žinomų tvirtą stuburą turinčių žmonių, kurių dvasinių vertybių pamatai grįsti tikėjimu, meile artimam ir savo šaliai. R. Šapauskas teigia, kad tikėjimo jausmas perimtas iš tėvų, tačiau pats asmeniškai jį atrado bėgant metams.
Paklaustas, ar nesusiduria su nustebimu ir kontrastingu požiūriu į tai, kad eina į bažnyčią, o kartu įvairiose programose, pavyzdžiui, „Radioshow“ yra sukūręs groteskiškų vaidmenų ar juodojo humoro pasirodymų, aktorius atsako, kad yra dvi medalio pusės.
„Krikščionis visada yra prieštaravimo ženklas. Kitas dalykas, tikėjimas augo su metais. Kai kurių dalykų aš gal ir nebekartočiau, bet kas padaryta, padaryta ir to nebeišmesi iš gyvenimo. Antras dalykas, jeigu nebūtum Budulis, ar būtų kam įdomu, kad esi katalikas? Sakytų, ką jis čia šneka – savo pasaulyje gyvena!“ – mano R. Šapauskas.
Pasakyti žodį „Ačiū“ už laisvę R. Šapauskas norėtų pranciškonų vienuoliui Juliui Sasnauskui. Disidentui, patyrusiam, kas yra sovietinės katorgos. J. Sasnauskas nepabijojo 1987-aisiais rugpjūčio mėnesį organizuoti ir sudalyvauti mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.
„Tai žmogus, su kuriuo turiu tikėjimo santykį. Jis kunigas, dirba Vilniaus Bernardinų bažnyčioje, tenka su juo matytis jei ne kiekvieną, tai bent keletą sekmadienių per metus. Tai žmogus, kuris laisvę ne tik nešė, bet neša ir dabar. Manau, kad negali būti fizinės laisvės be dvasinės. Manau, kad Julius savo pamokslais yra prisidėjęs prie šios dienos, to, kuo gyvename dabar“ ,– kalba R. Šapauskas.
Kalbėdamas apie laisvę aktorius taip pat stabteli Pilies gatvėje šalia legendinės „Vaivos“ kavinės. Čia jo paauglystės laikais rinkdavosi laisvės Vilniaus jaunimas – pankai ir daugybė įdomių žmonių.
„Pankai, pavyzdžiui, Atsuktuvas, Varveklis prisidėjo prie ideologinio postūmio. Jei vakaruose pankai buvo kairieji, tai Lietuvoje – dešinieji su lengvu polinkiu į „skustagalviškumą“. Tada, kai mūsų iškreipta komunistinė sistema pradėjo virsti, prisimenu, pankai prisidėdavo nudaužant komunistų lentas nuo namų ir panašiai“, – pasakoja R. Šapauskas.
Vėliau, prisimena aktorius, imti organizuoti festivaliai, pavyzdžiui, „Roko maršas“. Susikūrusi Nėriaus Pečiūros grupė „Už tėvynę“ keliavo per Lietuvą ir drąsiai kalbėjo apie laisvės idėją, patriotiškumą, nors už tai grėsdavo kalėjimas.
„Iš autobuso išlipa labai ekstravagantiškai atrodantys žmonės su skiauterėm ir išsitraukia trispalvę, už kurią seniau kalėjimo galėdavai gauti. Manau, kad jaunimo subkultūros labai stipriai prisidėjo prie patriotiškumo dėl to, kad jos buvo tiesiog radikalios“, – mano aktorius.
