LaisvalaikisTurizmas

Parkai ir žalios erdvės Vilniuje

HUGSI paskelbtame miesto žaliosios erdvės indekse Lietuvos sostinė užėmė pirmą vietą Europoje ir trečią vietą visame pasaulyje. Remiantis dirbtinio intelekto technologija pagrįstu tyrimu nustatyta, jog net 62 % viso Vilniaus ploto sudaro žaliosios zonos, neskaitant žemdirbystei skirtų plotų. Atsižvelgiant į žalumos gausą, proporcijas, pasiskirstymą bei būklę nustatyta, jog net 49 % Lietuvos sostinės ploto užima medžiai, 12 % – pievos, 1 % – vandens telkiniai ir 37 % – pastatai, automobilių stovėjimo aikštelės, keliai bei kiti objektai.

Vilniaus miestas pilnas žalių erdvių, kurias kviečiame aplankyti.

Vingio parkas

Vingio parkas − Vilniuje, Neries vingyje, esantis parkas, poilsio vieta. Plotas − 162 ha. Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi maža pelkė. Vakarinėje dalyje įsikūrusi dalis Vilniaus universiteto botanikos sodo. XVI a. pradžioje Lukiškių šile (Vingyje, tuomet vadintame Radvilų Lukiškėmis) stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, greičiausiai medinis. Apie 1550 m. šiuose rūmuose Radvila Juodasis priglaudė Vilniuje pasirodžiusius protestantus, jiems išskyrė didelę salę koplyčiai. Kalvinai šioje vietoje veikė 1553–1561 m., vėliau persikėlė į patalpas miesto centre. Radvilos Juodojo sūnus Stanislovas Radvila (1559-1599), Žemaitijos seniūnas, perėjęs į katalikybę XVI a. pabaigoje Lukiškių dvarą su visais buvusiais pastatais, sodais ir laukais padovanojo jėzuitams jų vasarvietei įrengti. Jėzuitai šią teritoriją, tuomet vadintą Jėzuitų Lukiškėmis, valdė iki pat ordino panaikinimo. Už pajamas, gautas pardavinėjant tabaką ir saldžiąją degtinę (likerį) Akademijos vaistinėje, jėzuitai medinio dvarelio vietoje pagal architekto J. K. Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai sudarė pasagos formos pastatų ansamblį, kurio vidinį kiemą iš trijų pusių supo trys vienodo dydžio korpusai. Į šiaurę nuo rūmų plytėjo daržai, stovėjo ūkiniai pastatai. 1773 m. likvidavus jėzuitų ordiną Vingio rūmai ir žemė atiteko Vilniaus vyskupui J. I. Masalskiui, tuometiniam Lietuvos edukacinės komisijos pirmininkui. Rūmuose jis įrengė parapinių mokyklų mokytojų seminariją ir bendrabutį dviems šimtams žmonių. XVIII a. rytinėje parko dalyje buvo įkurtas žvėrynas. 

 

Adresas: https://g.page/Vingio-parkas?share

Trakų Vokės dvaro sodybos parkas

Vokės vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1375 m., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. Buvo pasakojama, kad vyrus čia vilioja ir girių tankmėse klaidina Vokės vardais pavadintos laumiškai gražios seserys. 1396 m. Vytautas Didysis čia apgyvendino mūšiuose belaisviais paimtus totorius. Vokės žemės su pievomis ir miškais ilgą laiką keliavo iš vienų totorių pas kitus. XIX a. pirmoje pusėje valdas iš tuometinio savininko Trakų maršalkos Liudviko Dombrovskio įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Tiškevičių giminė dvarą valdė beveik 100 metų. Po grafo Juozapo Tiškevičiaus mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Vitoldas Tiškevičius (1831-1892). Po grafo Jono Vitoldo Tiškevičiaus mirties 1892 m. Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas (1867-1903) (nuotrauka kairėje). Jis į dvarą pakvietė garsų landšafto architektą E. Andre (nuotrauka dešinėje). Šis pertvarkė parką taip, kad jame net atsirado damoms ir džentelmenams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose. Tačiau dažnai jomis šeimininkai nesimėgavo. Varšuvoje išsirinkęs žmoną, Elžbietą Mariją, Jonas Juozapas Trakų Vokės dvare tapo retu svečiu. Žmona buvo silpnos sveikatos ir nuo kankinančios džiovos išsigelbėjimo ieškojo šiltesniuose kraštuose.

Adresas: https://goo.gl/maps/zWsZdCc7YckxTPF5A

 

Bernardinų sodas

Sereikiškių parko Bernardinų sodas – parkas Vilniaus senamiestyje, ribojamas Vilnelės upės.

XIII–XIV a. Vilnios vingyje netoli Gedimino pilies augo šventasis miškas. 1387 m. įvedus krikščionybę, šventasis miškas buvo iškirstas. 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir šį sklypą padovanojo jiems. Bernardinai toje vietoje pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus ir Bernardinų bažnyčių bei vienuolyno kompleksą, o pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino ir pavertė sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais. 2012–2013 m. parkas atkurtas pagal XIX a. pab. bruožus – atvirų ir uždarų erdvių sistemą su saulėtomis pievomis, menininko Alexanderio Strausso kurtą centrinę aikštę, rožyną bei XX a. alpinariumą su tvenkiniu, parko pagrindiniame rožyne įrengtas grojantį ir šviečiantį fontaną, botanikos sodo augalų asortimentą papildė baseinėlyje įrengta vandens augalų ekspozicija, esamas alpinariumas atnaujintas. Jame įkomponuotos akmenų grupės, papildytos augalų kompozicijos. Bernardinų sode atsirado fontanai-gertuvės, taip pat laikrodis. Iš viso parko rekonstrukcija kainavo apie 18 mln. litų. Maždaug pusė šiam projektui įgyvendinti reikalingų lėšų skirta iš Europos Sąjungos fondų. Parkui buvo sugrąžintas originalus Bernardinų sodo pavadinimas. Tiesiant inžinerines sistemas buvo rastas XVII a. Vilniaus kvartalas, nors anksčiau manyta, kad čia vilniečiai jau negyveno.

Adresas: https://g.page/Sereikiskiu-parkas?share

 

Lukiškių aikštė

Lukiškių aikštė – XIX a. susiformavusi miesto erdvė Vilniaus centre. LDK laikais aikštės teritorija buvo Vilniaus priemiesčio zonoje. 1860 m. teritorija paversta didele turgaviete ir pradėta integruoti į miestą. 1920 m. buvo padėtas paminklinis akmuo, skirtas čia nužudytiems 1863 m. sukilėliams atminti. 1920 m. lenkų okupacijos metu aikštė pervadinta J. Pilsudskio vardu, o sovietų okupacijos periodu tapo Tarybų, vėliau – Lenino aikšte. 1991 m. išmontavus Lenino paminklą visuomenėje kilo daug diskusijų dėl šios erdvės paskirties, 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybė surengė kūrybines dirbtuves aikštės paskirties paieškoms, o 2008 m. surengtas konkursas simbolio „Laisvė“ sukūrimui ir aikštės erdvės sutvarkymui. Pirmą kartą per visą Nepriklausomybės laikotarpį vykusi aikštės rekonstrukcija užtruko pusantrų metų. 2017 m. lapkričio mėnesį atidaryta atnaujinta Lukiškių aikštė.  Architektai G. Čaikauskas ir L. Naujokaitis pristatė naują Lukiškių aikštės sutvarkymo idėją ir koncepciją, atnaujinta aikštė tapo ir reprezentatyvi, ir jauki miestiečių susibūrimų vieta, kurioje daug žaliųjų erdvių ir vietos iškilmingoms Lietuvos šventėms, minėjimams.

Adresas: https://goo.gl/maps/4DBUhXnAvML9UErJA

Japoniškas sodas SEI SHIN En (liet. Tyros širdies sodas)

Japoniškas sodas SEI SHIN En (liet. Tyros širdies sodas) yra Sluškų slėnyje (tarp T. Kosciuškos ir Sluškų gatvių). Idėjos autorė ir generatorė dailininkė Dalia Dokšaitė. Landšaftinio projekto autorė – kraštovaizdžio specialistė Laura Popkytė. Projekto techninis vadovas – Kodai ji landšafto meistras Kitayama Yasuo. Japoniško sodo vieta pasirinkta dėl šioje vietoje tekančio šaltinio.

 

Sluškų slėnyje po žeme tekantis šaltinis buvo kanalizuojamas, kaip daugelis Vilniuje esančių šaltinių. XVIII – XIX a. Vilniaus žemėlapiuose aiškiai matomas upelis, ištekantis iš Kalnų parko teritorijos ir įtekantis į Neries upę. Dar XX a. viduryje iš jo buvo semiamas vanduo. Dabar šaltinio vanduo yra iškeliamas į paviršių variklio pagalba ir teka japoniškame sode. 2011 metais Sluškų slėnio šaltinis buvo įtrauktas į Vilniaus savivaldybės požeminio vandens monitoringo programą ir saugomų šaltinių sąrašą. Kartu su Geologijos ir geografijos institutu buvo surinkta geologinė ir geografinė medžiaga, fonduose analizuota praeito šimtmečio kartografinė medžiaga, fotografuotos išeigos, atlikta šaltinio analizė.

Japoniško sodo vaizdą kuria pušys, akmenys, samanos, akmeninės skulptūros ir įvairūs želdiniai. Akmenys simbolizuoja kalnus ir yra svarbūs sodo akcentai, naudojami tilteliams bei takams. Nuo seniausių laikų akmuo atliko svarbią rolę Japonijos kultūroje. Šintoizme žymesni akmenys buvo laikomi šventais (kaip kami (jap. dievybė)). Sode pasodinta virš dešimt įvairių pušų, taip pat kadagių, kukmedžių, buksmedžių, rododendrų. Didelę sodo dalį užima samanos. Tai vienas iš svarbiausių japoniško sodo elementų, simbolizuojančių harmoniją, laiką ir tradicijas.

Projektas atitinka pagrindinius japonų estetinius principus – sezoniškumą, paprastumą, harmoningą, natūralų suderinamumą su aplinka, pagarbą vandeniui, medžiui, akmeniui. Kuriant sodą didžiausias dėmesys buvo skiriamas šaltinio sutvarkymui, nepažeidžiant jo natūralumo ir kartu harmonizuojant visą Sluškų slėnio aplinką. Pagrindinė sodo rėmėja Kodai ji šventykla (Kiotas, Japonija) tiki, kad šis sodas suteiks žmonėms gilesnį supratimą apie Japonijos kultūrą, estetiką ir gamtą.

 

Adresas: https://goo.gl/maps/4QVA1KVfcMvYyaYq8

Reformatų parkas

2021 m. vilniečiams ir miesto svečiams planuojama atverti atnaujintą Reformatų sodą. Atnaujinimo projektu siekiama išlikusius kultūrinės ir gamtinės vertės elementus integruoti į kuriamą sodo visumą, naujai įprasminančią vietovės istorinį identitetą. Sodo teritorija tvarkoma atskleidžiant teritorijos svarbiausias vertybes: reformatų istorijos palikimą bei želdyną, sukurti visapusišką infrastruktūrą lankytojams, kuri garantuotų kokybišką poilsį ir saugumą. Be to, siekiama atgaivinti želdyną, suformuojant geresnes sąlygas esamiems medžiams bei sode gyvenantiems paukščiams. Naujasis Reformatų sodas taps laisvalaikio, poilsio, kultūros ir istorinio pažinimo erdve prieinama ir artima kiekvienam vilniečiui ir miesto svečiui.

Adresas: https://goo.gl/maps/ZdJyoDFVShM7QNBR9

Šeškinės ozas

Šeškinės ozas – ozas Vilniaus Šeškinės mikrorajono teritorijoje, gamtos paminklas, ledynmetinio akumuliacinio reljefo reliktas. Šeškinės ozas atsirado prieš 16-18 tūkst. metų, paskutinio pleistoceno ledyno pakraštyje, kur ledas užėmė pažemėjimą. Ozas susidarė iš fliuvioglacialinių sąnašų stambiame ledo plyšyje. Šiame plyšyje tekėdamas vanduo sunešė ir suklostė iš pradžių stambesnę medžiagą, o vėliau ir smulkesnę. Visai ištirpus ledynui ir šioms sąnašoms suslūgus, žemės paviršiuje išryškėjo pailgas vingiuotas kalvagūbris, kurio dabar matoma tik viršutinė dalis.

2011 m. šalia atidarytas beveik 9 ha dydžio Ozo parkas.

Adresas: https://goo.gl/maps/W8FVvyCPmRborFko9

Ozo parkas

Ozo parkas – atidarytas 2011 metų spalio pabaigoje yra vienas naujausių Vilniaus parkų. Įkurtas šalia geologinio gamtos paminklo – Šeškinės ozo, šis beveik 9 ha ploto parkas išsaugojo paskutiniojo ledynmečio suformuotą ežerėlių sistemą, buvusią senvagės teritoriją.

Adresas: https://goo.gl/maps/Quxy2cwih1tYsXyEA

Misionierių sodai

Vilniaus buvęs misionierių vienuolynas ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia bei buvęs šaričių vienuolynas. Baroko stiliaus pastatų ansamblis, pradėtas statyti 1695 m. už buvusios miesto sienos, netoli Subačiaus vartų, susiformavo XVIII a. viduryje. Aukštumoje, ant vadinamo Išganytojo kalno, išsidėstę jo pastatai, grakštūs bažnyčios bokštai ir frontonai yra vienas iš raiškiausių miesto panoramos akcentų.

Sudėtingo plano kompleksą sudaro bažnyčia, Sanguškų rūmai, vienuolyno namas, oficina, ūkinis pastatas ir tvora.

1687 m. jie apsigyveno ir įsirengė koplyčią Sanguškų rūmuose, Subačiaus priemiestyje, kur vėliau ir išaugo ansamblis.

1695 m. už Latgalos kariuomenės vado Jono Teofilio Pliaterio ir jo žmonos Aleksandros suteiktas fundacijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią.

Pastatytą bažnyčią 1730 m. Viešpaties Dangun Žengimo vardu pašventino Vilniaus sufraganas Jurgis Ancuta. Vieta, kurioje iškilo bažnyčia su vienuolynu, misionierių buvo pavadinta Išganytojo kalnu; šis vardas dokumentuose neretai taikomas ir pačiai bažnyčiai.

Vienuolynas buvo formuojamas 1739-1751 m., pristatant prie Sanguškų rūmų naujus masyvius triaukščius korpusus, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir sudarė nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas. Vienuolyno pastatų projektų parengėju ir statybų vykdytoju laikomas misionierius Jonas Šreteris.

Vienuolyno pastatų ansamblis, jį supantys dideli daržai ir sodai buvo aptverti tvoromis. O vieno XVIII a. vidurio autorių žodžiais, už misionierių ir jų kaimynų vizitiečių daržus „tvarkingesnių Vilniaus mieste nebuvo”. Savo valdose vienuoliai buvo įsirengę du vaisinius daržus, kuriuose derėjo beveik 300 vaismedžių, o 5 tvenkiniuose plaukiojo karpiai ir karosai; pasivaikščiojimams misionieriai turėjo nedidelį anglišką sodą, per kurį vinguriavo du šaltiniai, o jaukų pavėsį teikė devynių rūšių medžiai.

Adresas:https://goo.gl/maps/QpuWGzYzv1M7g4qaA

Jomanto parkas

Jomanto parko pavadinimas kilo nuo paskutinio Baltupio dvarininko pavardės. Dvaro stovėjimo vieta nėra aiški, o pats dvaras sugriautas I-ojo pasaulinio karo metais. Tarybiniais metais parkas buvo gavęs Ventos pavadinimą, bet vėliau pervadintas Jamonto vardu. Dauguma takų asfaltuoti ir patogūs vaikščiojimui ir važinėjimui. Netoliese Sovietų Sąjungos laikais buvusi svarbi gamykla Venta. Siekiant neužteršti miesto, ji buvo pastatyta toliau nuo jo, bet jam sparčiai plečiantis, ji tapo miesto dalimi. Didelėje gamyklos dalyje įsikūrusios parduotuvės ir kitokios komercinės įmonės, tačiau dalyje gamyklos vis dar vykdoma gamyba.

Adresas: https://goo.gl/maps/tSc1PUUSRUjNUQ776

Liuteronų sodas arba Santuokų rūmų parkas

Tai buvusios Liuteronų evangelikų kapinės. 1806 m. žemės sklypą kapinėms nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Laidoti šiose kapinėse pradėta 1809 m.

Iš pradžių kapinės buvo skirtos tik evangelikams liuteronams, o nuo 1830 m. ir evangelikams reformatams (kalvinistams). 1819 m. kapinės buvo aptvertos aukšta mūro tvora, įrengti geležiniai vartai, o abipus jų pastatyti nedideli namukai, kuriuose gyveno duobkasiai, iš rinkliavų išlaikomi elgetos ir invalidai.

Kapinių centre priešais vartus buvo pastatyta architekto Karolio Šildhauzo suprojektuota koplyčia. Kapinėse buvo daug šeimyninių koplyčių–mauzoliejų. Iki šiol išlikusi Niškovskių koplyčia-mauzoliejus. Didelis Evangelikų kapinių plotas leido suprojektuoti taisyklingas alėjas, būdingas tuomet viešpatavusiam klasicizmui. Tai – vienintelės taip suplanuotos kapinės Vilniuje.

Kapinės buvo jaukios, tvarkingos, gausiai apželdintos. Kadangi evangelikų bendruomenės Vilniuje nebuvo gausios, laidojimai nebuvo tankūs – teritorija priminė parką. Tarp daugelio kuklių tipinių laidojimo laikotarpiui antkapinių paminklų būta ir prabangių, monumentalių paminklų, obeliskų. Kapinėse laidoti įvairių tautybių žmonės, šaltiniuose užfiksuoti antkapinių paminklų įrašai lotynų, lenkų, vokiečių, prancūzų, rusų ir baltarusių kalbomis.

Adresas:https://goo.gl/maps/Ho8LTvNQCMiGydVM8

Lūžių parkas

Lūžių parkas – vienintelis parkas Viršuliškių mikrorajone. Apie 20 hektarų ploto teritoriją iš vakarų ir šiaurės riboja Justiniškių ir Rygos gatvės, šiaurės rytuose – Laisvės prospekto atkarpa. Pietinės ir pietrytinės teritorijos pakraščiai glaudžiasi prie Viršuliškių rajono gyvenamųjų namų kiemų, vidurinės mokyklos bei vaikų darželio.

Paskutinį kartą parkas tvarkytas 2017-2018 metais. Viršuliškių rajone esančiame parke nebeliko sausų, džiūstančių, ligų ir kenkėjų pažeistų, per tankiai augančių, pavojingai pasvirusių medžių. Norint suformuoti miškingą kraštovaizdį Lūžių parke buvo tvarkomi ir menkaverčiai krūmai. Darbai atlikti pagal Aplinkos ministro patvirtintą miškotvarkos projektą ir Valstybinės miškų tarnybos išduotą leidimą.

2021 metais planuojama parengti šio parko sutvarkymo programą, pradėti parko infrastruktūros įrengimo ir miško tvarkymo darbus.

Adresas: https://goo.gl/maps/BETjanJ1ncPdUj4y8

Pasakų parkas

Pasakų parkas – viena tokių vietų, kai projektuojant gyvenamuosius miesto rajonus tarp jų būdavo paliekamos žaliosios zonos. Taip susiformavo miesto parkas Vilniaus vakarinėje dalyje, tarp Karoliniškių ir Lazdynų mikrorajonų. Parke šalia takų buvo pastatytos medinės skulptūros, simbolizuojančios įvairius pasakų bei mitologinius personažus. Pasakų parkas atidarytas 1987 m., projekto autorius – kraštovaizdžio architektas Romualdas Jurgilis.

Nuo 2019 m. parke veikia meninė-pažintinė instaliacija – iš medžių viršūnėse įrengtų projektorių ant žemės projektuojamos spalvotos žinomų miesto legendų ir istorijų iliustracijos, o šalia stovinčiuose informacijos stenduose galima iš arčiau susipažinti su žinomiausiais miesto padavimais.

Nuo 2020 metų vidurio Pasakų parką prižiūrėti, tvarkyti bei juo rūpintis pradėjo VšĮ „Vilniaus miesto parkai“. Įstaigos iniciatyva buvo pradėti rengti parko atnaujinimo ir sutvarkymo projektiniai pasiūlymai, tvarkymo darbų programa.

Adresas: https://g.page/pasaku-parkas-Vilnius?share

Sapiegų rūmų parkas

Sapiegų rūmų parkas – vienas seniausių ir vienas iš ryškiausių taisyklingo geometrinio barokinio parko pavyzdžių Lietuvoje. Parkas įkurtas prie didžiojo etmono Kazimiero Jono Sapiegos XVII a. statytų baroko stiliaus rūmų Antakalnyje. Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso parkas driekiasi tarp Antakalnio ir L. Sapiegos gatvių. Parkas pradėtas kurti XVII a. pabaigoje, XVIII a. viduryje tvarkytas ir papildytas landšaftine pietine dalimi, tvarkytas XIX a. pabaigoje.

Plati tiesi alėja – pagrindinė kompozicijos ašis – buvo nukreipta į rūmų centrą ir pabrėžė Sapiegų rezidencijos reikšmę. Ji eina nuo Antakalnio gatvės į rūmus, esančius parko rytiniame gale. Ašis šiek tiek asimetriška rūmų atžvilgiu, nes jos galuose yra vartai. Parke liko taisyklingo plano takų, nemažai senųjų medžių. XVII a. pradžioje parkas juosė medinius Sapiegų rūmus, rytų pusėje jungėsi su Antakalnio šlaitų miškais.

Parke buvo gėlynų, skulptūrų ir dekoratyvinių vazų. XVIII a. antroje pusėje parkas buvo išplėstas į pietų pusę. Šiame parke nebuvo sodinama egzotinių medžių, augintos vietinės rūšys. Sapiegos sakė, kad parką kuria prisimindami ir gerbdami savo protėvių praeitį.

1809 m. Sapiegų rūmuose, Trinitorių vienuolyne ir Sapiegų parko statiniuose buvo atidaryta Karo ligoninė.

2015 metais buvusioje ligoninės vietoje Sapiegų parke privačių investuotojų ir Vilniaus miesto iniciatyva nuspręsta Sapiegų parke įkurti Vilnius Tech Park.

2019 metais buvo parengtas Sapiegų parko atnaujinimo projektas, kurio 2020 m. nuspręsta atsisakyti ir skelbti naują parko atgaivinimo projektą.

Adresas: https://goo.gl/maps/Njuqp9nKQJCbA3ty5

Vilniaus japoniškas sodas

Lvovo, Geležinio Vilko ir Linkmenų gatvių sankirtoje esanti 5 hektarų nenaudojama teritorija taps Vilniaus japonišku sodu.

Japoniško sodo įkūrimo Vilniuje idėja kilo 2013 metais. Jo  vizija parengta garsių Japonijos kraštovaizdžio architektų tėvo ir sūnaus Shiro Nakane ir Yukihiro Nakane.

Pasak Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto patarėjos Rūtos Matonienės, Vilniaus japoniško sodo projektas unikalus savo prigimtimi ir turiniu – sodas bus įrengtas pagal tradicinio japoniško sodo reikalavimus, su visais tradiciniais jam būdingais atributais.

Išskirtinis būsimojo Vilniaus japoniško sodo teritorijos elementas – po ledynmečio Neries senvagėje susiformavęs hektaro ploto vadinamais Šnipiškių ežerėlis. Dabar nenaudojamoje teritorijoje bus suformuotas reljefas, sutvarkyti tvenkinio krantai, įrengtos požeminės komunikacijos, takai, poilsio ir apžvalgos aikštelės, pasodinti augalai. Taip pat šiame sode bus sukurta vidinė infrastruktūra: tilteliai, vandens krioklys, pavėsinės, skulptūros, vaikų žaidimų aikštelė. Planuojama, kad sodas taps ne tik erdve vilniečių laisvalaikiui, bet ir japonų kultūros pažinimui.

Neries senvagės parkas

Ilgą laiką apleista buvusi Neries senvagės slėnio teritorija Šnipiškėse 2020 m. pabaigoje sutvarkyta ir pritaikyta vilniečių poilsiui.

Neries senvagės slėnį galima pasiekti per visą parką besidriekiančiais jau įrengtais dviračių ir pėsčiųjų takais iš Linkmenų ir Ozo gatvių. Leidžiantis taku nuo Ozo gatvės galima grožėtis netikėtais panoraminiais vaizdais. Siekiant paskirstyti judėjimo srautus ir užtikrinti saugumą, buvo nuspręsta atskirti dviračių bei pėsčiųjų trasas, tarp jų suplanuota želdinių juosta. Didžioji dalis pėsčiųjų takų pritaikyta judėjimui su vežimėliu.

Senvagės ežerėlių takai skirti ne tik tranzitiniam eismui, bet ir poilsiui čia pat gamtoje. Kadangi teritoriją labai riboja gretimi sklypai ir statūs šlaitai, dalis takų suprojektuoti kaip pontoninės terasos ant vandens. Siekiant išsaugoti kraštovaizdžio vientisumą ir natūralumą (išraiškingo reljefo su ežerėliais teritorija susiformavo slūgstant tirpstančio ledynmečio vandens tekėjimo vagoms) terasoms, laipteliams ir suolams buvo nuspręsta naudoti termomedieną.

Adresas: https://goo.gl/maps/f4m2TEiZ7NFmWXqE8

Jeruzalės skulptūrų sodas

Jeruzalės skulptūrų sodas – skulptūrų parkas, esantis Vilniaus Jeruzalėje, Lobio g. Parkas įkurtas 1980 m. skulptoriaus Vlado Vildžiūno iniciatyva. Parke buvo sukurtos V. Vildžiūno skulptūros M. K. Čiurlioniui (Druskininkai), „Lietuviška baladė“ (prie Vilniaus Arkikatedros) ir „Barbora Radvilaitė“ (Vokiečių g., Vilnius), paminklas L. Stuokai-Gucevičiui ir kt., Gedimino Karaliaus, Petro Mazūro, Mindaugo Navako darbai. 1991 m. parke buvo pastatyta galerija, kurioje šiltuoju metų laiku vyksta kultūriniai renginiai. 2010 m. pradėti galerijos tvarkymo darbai. Parke surinkta ir eksponuojama apie 50 skulptūrų iš granito, metalo ir kt. medžiagų. Skulptūrų autoriai – Lietuvos skulptoriai V. Vildžiūnas, Teodoras Kazimieras Valaitis, Vladas Urbanavičius, M. Navakas, P. Mazūras, Ksenija Jaroševaitė, Gediminas Akstinas, Artūras Raila, Algis Lankelis, Kunotas Vildžiūnas, Algirdas Kuzma. Po 2004 m. Marijos Gimbutienės atminimui surengto tarptautinio skulptūros simpoziumo „Žvilgsnis į Senąją Europą” sodas pasipildė japonų ir lenkų menininkų – Goičio S. Kitagavos bei A. Strumilo skulptūromis.

Adresas: https://g.page/skulpturusodas?share

Viršuliškių miško parkas (M. Saukos skulptūrų parkas)

Viršuliškių miško parkas (Laisvės pr. 57) pradėtas pildyti betoninėmis skulptūromis. Jų autorius Mykolas Sauka sako, kad nuošalų ir tik vietos gyventojų lankomą pušyną tarp sovietinių daugiabučių pasirinko specialiai tam, kad toliau nuo miesto centro susikurtų traukos taškas, kurį verta pamatyti.

Adresas:https://goo.gl/maps/GuRHpDFTzKZj32TQ7

Markučių dvaro parkas

Markučių apylinkės žymios savo gražiu kraštovaizdžiu. Šios vietovės istorija siekia net  XIV a. Nors garsusis poetas A. Puškinas niekada nėra apsilankęs nei Lietuvoje, nei Vilniuje, bet jo jaunesnysis sūnus Grigorijus Puškinas 1883 m. vedė Aleksejaus Melniko dukrą Varvarą Melnikovą – Moškovą. Markučių dvarą tėvas jai buvo padovanojęs kaip kraitį 1875 m. Nors Grigorijaus ir Varvaros Puškinų vestuvės įvyko Vilniuje, tačiau jie tik 1899 m. persikraustė į Markučius. Markučių dvaro parko autorius ir buvo inžinierius Aleksejus Melnikas (inžinierius, generolas, geležinkelių tiesimo specialistas, atvykęs į Vilnių tiesti geležinkelio Peterburgas – Vilnius).  1896 m. angliško stiliaus parkas (tikriausiai tuo metu buvo tokia mada) užėmė 15 ha plotą, buvo aptvertas tvora, turėjo populiaraus XIX a. žaidimo – kriketo aikštelę, 4 tvenkinius, oranžeriją, kurioje augintos palmės, fikusai, oleandrai, rožės, kaktusai, o dar daugiau margumo suteikė išdidžiai vaikštantys povai. Jame buvo pasodinta apie 1000 medžių ir krūmų, buvo didelis sodas.

Adresas:https://goo.gl/maps/ibsbYKXbNXPKdd5C9

Naujosios Vilnios pilkapynas 

Naujosios Vilnios pilkapynas –senovinis pilkapynas Vilniuje, Rokantiškėse (Naujosios Vilnios seniūnija), Pavilnių regioniniame parke. Įrengtas kalvoje, stūksančioje virš Vilnios slėnio (ties Rokantiškių tvenkinio užtvanka) ir A. V. Kojalavičiaus gatvės (ties nakvynės namais), iš šiaurės supamas Barsukynės miško.

Pilkapyne išlikę I tūkstantmečio antros pusės 4 pilkapiai. Sampilai gerai išsilaikę ne visuose pilkapiuose, labiausiai nutolusiuose į pietus – iškastos duobės. Didesnieji sampilai yra 9-10 m skersmens ir iki 1,6 m aukščio, mažesnieji – 6 m skersmens ir iki 1 m aukščio. 2014 m. pilkapynas pritaikytas lankymui – nušienauta aikštelė, įrengti laiptai. Ant pilkapyno taip pat įrengtas savitas akmenų muziejus, kur ant paprastų akmenų atvaizduoti Lietuvoje rasti senoviniai įrėžiai akmenyse (akmenys, kurių įrašai atvaizduoti: Airėnų akmuo, Salako akmuo, Gerklinės akmuo, Žvėryno akmuo, Dubingių akmuo, Kadarų akmuo, Paragių akmuo, Paparčių akmuo, Valiulio akmuo, Kuktiškių akmuo, Vileikių akmuo).

Adresas:https://goo.gl/maps/v1Xk3ok1KerDENZx5

Antakalnio suoliukų-skulptūrų parkas

Antakalnio suoliukų parkas įkurtas netoli Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo fakulteto. Kiekviena parko skulptūra yra su šmaikščia sentencija. Parke galima pamatyti Kęstučio Musteikio skulptūrą „Dviese“, ant kurios užrašyta: „suoliukas – tai lyg kūnas, kuriame apsigyvena atsisėdantysis“. Dalios Matulaitės skulptūra „Ežys“, skelbiantis, kad „pilietiškas ežys, ant savo spyglių vietoje materialių gėrybių susirinkęs lietuviško raidyno raideles“. Arvydo Ališaukos „Tarp“ byloja, kad „žmogus, atsisėdęs ant „sulenktos iš akmens“ jungties tarp pjauto riedulio pusių, pasijunta esantis riedulio viduje“. Kazio Venclovo „Voras“ yra „suoliukas lyg voragyvis, prabėgantis paskubomis“. Mindaugo Jurčio „Raudonas“ yra „patogus akmeninis minkštasuolis“. Ryto Jono Belevičiaus „Šokis“ yra „autentiškas suoliukas, atkartojantis Anykščių krašto pirštinių motyvą“.

Adresas: https://goo.gl/maps/cXFo1krQX1bHBhDM9

Tuskulėnų rimties parkas

Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas įkurtas teritorijoje, kuri XVI a. priklausė karališkajam dvarui. Jam priklausė didelė teritorija tarp kelio į Verkius ir Neries upės. Joje būta įvairios paskirties pastatų, sodų ir tvenkinių, kuriuos supo dideli medžioklės plotai.

Ilgainiui dvaras prarado savo karališkąjį statusą, keitė šeimininkus. XVII a. dvaro valdytojai Pieglovskiai iškasė tvenkinius, pastatė gyvenamąjį namą ir spirito varyklą. XVIII a. pradžioje dvaro valdą sudarė dirbamosios žemės, būta vaismedžių sodo ir ūkinių pastatų. Pasak rašytinių šaltinių, dvaras turėjęs ir unikalų plaukiojantį malūną. XVIII a. antrojoje pusėje ši valda buvo išskaidyta į savarankiškus ūkius. Dvaro sodybos dalis atiteko Laterano kanauninkų ordino vienuoliams, kurie ją pavadino Tuskulėnais ir naudojo ūkio reikmėms. Į miesto ribas Tuskulėnų dvaro teritorija buvo įtraukta XIX a. antrojoje pusėje.

Adresas:https://goo.gl/maps/8fn8fQe2Ws2xK549A

Verkių rūmų parkas

Verkių dvaras stovi Verkiuose (Vilnius), ant stataus Neries kranto, prie Verkės upelio žiočių. Įeina į Verkių regioninį parką ir Verkių kraštovaizdžio ir architektūros draustinį.

Verkių architektūros ansamblis su peizažiniu parku atspindi Vidurio Europos užmiesčio teritorijų gamtos ir kultūros sandūros įvairių epochų raišką, istorinių vietovaizdžių visumą. Tai vienas vertingiausių klasicistinių ansamblių Lietuvoje. Jame išliko net 15 pastatų – dvi rūmų oficinos ir tarp jų buvusių centrinių rūmų pamatai, senos arklidės, vandens malūnas, kiti pastatai. Verkių parkas (36 ha) yra tik senųjų XVIII a. parkų, užėmusių net 250 ha, likutis. Verkių rūmų kompleksas šiuo metu priklauso Botanikos institutui.

Adresas: https://goo.gl/maps/JHWi7KomsmZXkhjRA

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
25 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button