Kinijos avialinijų žurnaluose Vilniaus ir Niujorko teatrai reklamuojami tame pačiame puslapyje, o lietuviams tai nerūpi – jie kuria reklamas apie G tašką, LRT PLIUS laidoje „Kultūringai su Nomeda“ sako režisierius Oskaras Koršunovas. Kad kultūra – geriausias būdas reklamuoti šalį, pritaria ir visame pasaulyje žinoma operos solistė Asmik Grigorian. Jos teigimu, pasaulis jau įvertino Lietuvą ir jos kultūrą, to nepadarė tik patys lietuviai.
Pigiausia reklama – kultūra
Pasak režisieriaus O. Koršunovo, jokia kita reklamos kampanija, tik šalies kultūra ir jos viešinimas, nebus tokia sėkminga ir pigi.
„Esu matęs įvairių reklamos kampanijų – „Drąsi Lietuva“, „G taškas“ ir kita. Tam išleidžiama labai daug pinigų, bet ji visiškai neefektyvi. Kultūros žmonės yra efektyvūs, jie gali pristatyti Lietuvą. To, deja, nesupranta valdžia. Be kultūrinio fono jokie kiti įvaizdžiai, net sportas, negali reprezentuoti šalies“, – įsitikinęs O. Koršunovas.
Režisierius pasakoja, kad su spektakliu „Tartiufas“ pasirodę Avinjono festivalio pagrindinėje programoje, lietuviai patyrė tikrą triumfą: „Mus pamatė ne tik 3 tūkst. žmonių – visi pagrindiniai Prancūzijos dienraščiai ir portalai rašė apie šį spektaklį.“
O. Koršunovas pamini ir kitą pavyzdį – Vilniaus teatro reklamą, pastebėtą skrendant Kinijos avialinijomis.
„Žinote, lėktuvuose būna tokie reklaminiai žurnalai. Tai viename iš puslapių buvo spektaklių reklamos. Vienoje puslapio dalyje – Niujorko operos „The Metropolitan Opera“ reklama, o kitoje – lygiai tokio paties dydžio Vilniaus teatro rodomo „Hamleto“ reklama. Kinijos avialinijos yra didžiausios pasaulyje, per mėnesį jomis skraido 90 mln. žmonių. Jie mato, kad Niujorkas ir Vilnius – viename lygyje“, – pasakoja O. Koršunovas.
Lietuvą įvertina pasaulis, bet ne pati Lietuva
Anot atlikėjos A. Grigorian, viena didžiausių problemų yra ta, kad lietuviai patys neįvertina savo šalies, todėl nežino, ką pasakoti pasauliui: „Europa ir pasaulis žino didžiuosius lietuvių kūrėjus, jiems Lietuva yra O. Koršunovas ir kiti, bet patys lietuviai to nevertina. Todėl nuo pat mažens reikia ugdyti supratingą ir jautrų kultūrai vaiką. O mano pareiga parodyti, kad Lietuva turi labai daug talentingų žmonių.“
Operos solistei antrina ir M. Levickis pridurdamas, kad lietuviai neįpratę teigiamai vertinti savo šalies, todėl ir pasauliui negali tinkamai prisistatyti.
„Atsimenu, kaip vaikščiojau Kintuose ir sutikau lietuvius, gyvenančius svetur. Jie žiūrėjo į marias ir atsidusę pasakė: graži ta mūsų Lietuva. Tragedija, kad mums reikia pavaikščioti prie marių, kad suprastume, kokia Lietuva graži, kad ir mes galime būti ambicingi ir kurti tarptautinį meną. Tol, kol mes to nesuvoksime, ir pasauliui negalėsime paaiškinti, kas mes esame“, – įsitikinęs M. Levickis.
Nors dar daug kas klausia, kur ta Lietuva, M. Levickio teigimu, žinios apie Lietuvą po truputį gausėja. „Kai nežino, pats bandau iškvosti, ką yra girdėję apie Lietuvą. Labai dažnai girdžiu apie krepšinį, šviesiaplaukes gražias merginas ir, tarp kitko, O. Koršunovą“, – tikina M. Levickis.
Įvaizdžio specialistas pataria imti pavyzdį iš kitų šalių
Viešųjų ryšių specialistas Aidas Puklevičius sako, kad įvaizdinės kampanijos sėkmė priklauso nuo išsikelto tikslo ir nuoseklaus jo vykdymo – būtent to ir pritrūkdavo kiekvienai kampanijai Lietuvoje.
„Viskas priklauso nuo reklamos tikslo. Pagal tai galvoji, kokią žinutę sukonstruoti. Mes dažnai tokius dalykus darome nesuplanavę, dėl to pinigai išeina į balą ir vieną dieną esame tai gintarėlis, kitą – jau drąsi Lietuva“, – sako A. Puklevičius.
Anot jo, gerų įvaizdinių kampanijų pavyzdžių – apstu, reikia tik pasidomėti. „Kataras, turėjęs problemą su kaimynais ir JAV prezidentu, pasisamdė 40 žmonių, kurių „Twitterio“ paskyras seka pats D. Trumpas. Jie pradėjo rašyti teigiamus dalykus apie Katarą ir taip sutvarkė jo įvaizdį. Kitas pavyzdys – Las Vegaso miesto šūkis „What happens in Vegas, stays in Vegas“. Jį visai neseniai bandė pakeisti nauju šūkiu, bet įvyko atmetimo reakcija, teko grįžti prie senojo“, – pasakoja A. Puklevičius.
Vis dėlto O. Koršunovas nesutiko su idėja, kad Lietuvai reikia mokytis iš kitų šalių – juk patys turime visko, ko reikia.
„Imti pavyzdį iš Amerikos – nesąmonė. Tai šalys, gyvenančios iš savo ekonomikos, sukurtos ne kultūriniu pavyzdžiu. O Vilnius – kokio kultūrinio palikimo tai miestas, Šiaurės Jeruzalė. Visas mokslas, visi knygų žinovai buvo Vilniuje. Kodėl nepastačius tokio žydo muziejaus kaip Varšuvoje? Tai buvo esminis žydų miestas. Ne per G tašką turime eiti, o per tokius pavyzdžius“, – įsitikinęs režisierius O. Koršunovas.
