Nykūs, pilki, betoniniai Vilniaus rajonai, apleisti karjerai, geležinkelio tunelis, cukraus fabrikas, gąsdinantys kariniai objektai – rodos, kas juose galėtų žavėti ar būti įdomaus. Vis dėlto, industrinis turizmas šiandien – ant bangos. Daugybė miesto tyrinėtojų ieško nykstančių praėjusio šimtmečio ženklų.
Apie tai bus kalbama ir šį savaitgalį Lietuvos kongresų ir parodų centre „Litexpo” vyksiančioje turizmo parodoje „Adventur 2018“.
Į apleistus pastatus ekstremalių pojūčių ieškančius keliautojus traukia daugybė dalykų – tokiuose objektuose galima prisiliesti prie dar nesufalsifikuotos istorijos, pajusti laiko tėkmę, savo atmintyje iškapstyti netikėtų prisiminimų. Drąsesni ar į ateitį žvelgiantys tokių objektų savininkai tai sumaniai išnaudoja.
Siūlo galimybę išvysti šviesą tunelio gale
„Lietuvos geležinkeliai“ turistų traukos objektu tapo netikėtai. „Taip jau nutiko, kad sureagavome į keliautojo Karolio Žukausko siūlymą atverti visuomenei Lyduvėnų tiltą. Kai visos vietos į savaitgalio ekskursijas buvo užpildytos kone per pusdienį, supratome, kad žmones domina ne tik finansinės mūsų bendrovės ataskaitos ar vidaus sandoriai“, – pasakoja bendrovės viešųjų ryšių atstovas Mantas Dubauskas.
Ilgamečiams geležinkelių darbuotojams šalia jų esantys įprasti, kasdieniniai objektai atrodė nuobodūs, o nepaprastų įspūdžių ištroškusiems keliautojams – nematyti ir labai viliojantys. „Pasiūlėme jiems unikalią galimybę savo akimis išvysti šviesą tunelio gale – pereiti pėsčiomis Kauno geležinkelio tunelį“, – pasakoja M. Dubauskas.
Turistams buvo atvertas Eismo valdymo centras, Kauno geležinkelio stoties bunkeris, remonto depai, surengtos specialios ekskursijos traukiniu po neregėtas Vilniaus pramonines zonas. Šitaip geležinkelių objektus aplankė per tūkstantis žmonių. Atvirų durų renginius bendrovė planuoja ir šiais metais.
Ar saldus cukrus Marijampolėje?
Per pastaruosius porą metų į seniausią Lietuvoje cukraus fabriką, kuris 1931 metais buvo pastatytas Marijampolėje, plūsta turistai ne tik iš Lietuvos. Jie nori apžiūrėti išlikusius istorinius fabriko pastatus ir sužinoti cukraus kristalų gaminimo paslaptį.
„Sunku patikėti, kad Marijampolės cukraus fabrikas turistų traukos objektu tapo visai neplanuotai, – pasakoja bendrovės „Lietuvos cukrus” ekskursijų gidas Giedrius Šlekys. – Fabriko duris atvėrėme norėdami visuomenei parodyti savo atvirumą ir atsakingumą. Vis girdėdavome gandų, nepagrįstų nuogąstavimų, kad už cukraus fabriko sienų vyksta paslaptingi dalykai, todėl paskleidėme žinią: „…atvykite pas mus, susipažinkite su istoriniu fabriku ir savo akimis pamatykite, kaip gaminamas cukrus Marijampolės cukraus fabrike…“
Tokia žinia, panašu, sudomino, o iš lankytojų reakcijos tapo aišku, kad fabrikas yra unikalus, įdomus, autentiškas, paslaptingas, sukeliantis nostalgiškus ir patriotiškus jausmus, turintis gerą aurą. „Buvome priversti reaguoti, – šypsosi Giedrius Šleikys, – įrengėme cukraus fabriko muziejų, sukūrėme du pažintinius turistinius maršrutus „Runkeliuko kelionė“ ir „Saldžiamiestis“, parengėme edukacinę programą ir cukraus produkcijos degustaciją.“
Tuo metu, kai gaminamas cukrus, fabriką aplanko iki 600 turistų per mėnesį. „Fabrikas pakilo lyg Feniksas iš pelenų, žmonės jį atrado ir pamilo iš naujo“, – džiaugiasi ekskursijų po cukraus fabriką vadovas.
Į ekskursiją – su žaislu iš slaptos gamyklos
Vilniuje gerai žinomų ekskursijų „Gatvės gyvos“ vadovas Albertas Kazlauskas pasakoja, kad smalsauti, kuo gyva ir ką siūlo lietuviška pramonė, pradėjo dar tuomet, kai universitete studijavo finansų ekonomiką. „Rinkdamasis vieną ar kitą prekę ieškodavau lietuviškų alternatyvų importiniams produktams. Taip darau ir dabar. Jaučiuosi geriau pirkdamas mūsų šalyje pagamintą šaldytuvą, baldus, grąžtus ar drabužius ir bent tokiu nedideliu veiksmu palaikydamas Lietuvos ekonomiką“, – sako Albertas Kazlauskas.
Pradėjęs dirbti gidu ir vesdamas ekskursijas Vilniaus rajonuose, jis atrado progą dar labiau pagilinti Vilniaus pramonės istorijos žinias. „Tokiose vietose kaip Naujamiestis, Žirmūnai, Naujoji Vilnia ar Paneriai, dideli gamybiniai kompleksai neretai yra kraštovaizdžio dominantės, tad net ir norint, ignoruoti tokių vietų neįmanoma, – sako. – Mano kartos žmonės paprastai mažai ką girdėję apie tėvų pamėgtą dulkių siurblį „Saturnas“ ar magnetofoną „Elfa“ ir, palyginus, dar visai neseniai tūkstančius žmonių įdarbinusius industrinius gigantus. O juk kai kurie jų veikia iki šiol!“
Albertas patyrė: ne viską, kas likdavo už paraščių, žino ir vyresni vilniečiai. Į ekskursijas, jei tik įmanoma, jis atsineša ką nors apčiuopiamo. Na, kad ir vienoje slapčiausių Vilniaus gamyklų – vadinamosiose „petiorkose“ – 1990 metais pagamintą suvenyrinį žaislą. „Gerbiu kiekvieną ekskursijos dalyvį, kokio amžiaus ar pažiūrų jis bebūtų, todėl net ir jautresniais momentais, ypač liečiančiais sovietmetį, pavyksta apsieiti be politikavimo ir konfliktų, o bendrą pozityvią nuotaiką pirmiausia formuoja pažinimo džiaugsmas“, – tikina ekskursijų po Vilniaus rajonus vadovas.
