Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija informuoja, jog Šnipiškėse naujoms gatvėms suteikė pavadinimus.

Aplink Konstitucijos prospektą atsiradusioms gatvėms suteiktos Lietuvos Statutų, Vytauto Nasvyčio, Algimanto Nasvyčio ir Gegužės 3-osios pavadinimai.

Vytauto Nasvyčio (1928-2016) – Lietuvos architektas, dailininkas, pedagogas, visuomenės bei politinis veikėjas. Tėvas Lietuvos kariuomenės gydytojas Kazimieras Nasvytis, brolis architektas Algimantas Nasvytis, sesuo aktorė ir radijo diktorė Undinė Nasvytytė, žmona balerina Ada Nasvytienė. 1952 m. baigė LSSR dailės institutą. 1952–1954 m. dirbo Respublikinėse architektūros dirbtuvėse Vilniuje, 1952 m. dar ir Sąjunginės žemės ūkio parodos Maskvoje Lietuvos paviljono dailininkas. Nuo 1953 m. LSSR dailės instututo dėstytojas. 1960–1990 m. Miestų statybos projektavimo instituto architektas, nuo 1962 m. projektų vyr. architektas. 1985–1995 m. LSSR dailės instituto Architektūros katedros vedėjas, nuo 1979 m. profesorius. 1995–1997 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys (Tėvynės Sąjunga). Sukūrė skulptūrinių ir antkapinių paminklų architektūrinių dalių, apipavidalino interjerų, parodų ekspozicijų. 1965 m., 1970 m., 1975 m., 1980 m., 1985 m. Lietuvos dainų švenčių vyr. dailininkas. Daugelio architektūrinių konkursų laureatas ir prizininkas.

Žymiausi projektai (bendraautorius brolis A. Nasvytis) – kavinė ir viešbutis „Neringa“, rekonstrukcija, Vilniaus centrinis paštas, rekonstrukcija, Valstybinis dramos teatras, LR Seimo pastatas, viešbutis „Lietuva“: (bendraautoriai Vytautas Brėdikis, Vladislovas Mikučianis) – dailės instituto mokomasis korpusas ir kiti.

Algimanto Nasvyčio (1928-2018) – Lietuvos architektas, pedagogas, visuomenės veikėjas. Vytauto Nasvyčio brolis dvynys. 1946–1952 m. studijavo LSSR dailės institute, kur įgijo dailininko-architekto diplomą. Nuo 1952 m. dirbo Respublikinėse architektūrinėse dirbtuvėse. 1956–1959 m. Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės, 1959–1961 m. Komunalinio ūkio projektavimo instituto architektas. Nuo 1961 m. dirbo Miestų statybos projektavimo institute, nuo 1962 m. projektų vyr. architektas. Nuo 1980 m. dėstė Vilniaus inžineriniame statybos institute (dab. VGTU), Urbanistikos katedroje, 1983 m. docentas, nuo 1993 m. profesorius. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. 1990–1992 m. Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras. Nuo 1993 m. dirba UAB „Jungtinės architektų dirbtuvės“. 1993–1996 m. vadovavo Lietuvos architektų sąjungai.

Žymiausi projektai (be paminėtų anksčiau) – Sąjunginės žemės ūkio parodos Lietuvos paviljono interjeras ir ekspozicija, Maskva, LSSR MT pirmininko priimamojo interjeras, kavinės „Neringa“ interjeras, Visuomeninio prekybos centro dešiniajame Neries krante suplanavimo ir užstatymo projektas (su bendraautoriais V. Brėdikiu, V. E. Čekanausku), rašytojos Žemaitės paminklo skvere architektūrinė dalis, Vilniaus miesto centro detalaus planavimo ir užstatymo projekto galutinis variantas (su bendraautoriais V. E. Čekanausku, dalyvaujant A. Aleknai, E. Stasiuliui, L. Plumpai), buities tarnybų kompleksas dešiniajame Neries krante (su bendraautore Alina Samukiene), Karaliaus Mindaugo paminklas (su bendraautoriais R. Krištopavičium, I. Alistratovaite, skulpt. R. Midvikis) ir kiti.

Lietuvos Statutų – trys teisinių dokumentų rinkiniai, teisynai, sukurti XVI a. ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 m. 1468 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patvirtino Kazimiero teisyną, kuris kartu su Ponų tarybos LDK leidžiamomis privilegijomis, teismų sprendimais sudarė LDK teisės pagrindą. Kaip ir visoje Vidurio Europoje, XVI amžiaus pradžioje ir LDK skirtas didelis dėmesys teisės kodifikavimui – teismams ir administracijai kilo didelių sunkumų dėl įstatymų išsibarstymo per daugybės privilegijų, ponų tarybos ir kunigaikščių sprendimų, skirtingose valstybės dalyse galiojančių skirtingų įstatymų. Pirmieji ketinimai kodifikuoti Lietuvos teisę pradėjo ryškėti 1501 m., kai Aleksandro nurodymu LDK iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“, tačiau pirmasis projektas seimui pristatytas tik 1522 m. Lietuvos statutų pagrindu buvo lietuvių paprotinė teisė ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos. Juos taip pat iš dalies veikė Rusų Tiesa ir didele dalimi – lenkų teisė, ypač nuostatas susijusias su bajorų savivalda. Daugiausia iš lenkų skolintų teisės normų yra I-ojo Lietuvos Statuto 5 skyriuje, kuriame kalbama apie globos teisę, kuri LDK nebuvo išsivysčiusi.

Gegužės 3-iosios – 1660 metai Olyvoje pasirašyta Amžinosios taikos sutartis su Švedija, kuria Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras sutiko atsisakyti Švedijos karaliaus titulo, o Švedija sutiko grąžinti Lietuvai-Lenkijai Latgalą, o 1791 metais Abiejų Tautų Respublikoje – Žečpospolita (Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) paskelbta Gegužės 3-osios Konstitucija, antroji pasaulyje rašytinė konstitucija (po JAV Konstitucijos). Ja panaikinta veto teisė, o karaliaus sostas paskelbtas paveldimu. Lenkijos karalystė ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė turėjo atskirą administracinį aparatą, iždą, kariuomenę ir įstatymus. Valstybė galva buvo iki gyvos galvos Seimo renkamas monarchas, turėjęs Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulus. XVI-XVII amžiais tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių.

Šaltinis: Vilniaus miesto savivaldybė

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

10 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist