Daugiau kaip pusantro amžiaus siekianti Vilniaus metro istorija akivaizdžiai rodo, kad šalys, susigundžiusios įsitaisyti šią transporto sistemą, susiduria su milžiniška problema – niekuo nepagrįsta, stipri, nepaliaujama ir, galima sakyti, patologinė jos baimė. Paradoksalus dalykas: toji baimė – psichologinė problema – neretai būna gerokai stipresnė ir skaudesnė už daugelį techninių ir technologinių problemų, kylančių daugelyje pasaulio miestų, suskatusių tiesti metropoliteno linijas. Dar vienas paradoksas: toji baimė dar skaudesnė netgi už finansines problemas, galinčias kilti kiekvienam metro statytojui. Keisčiausia yra tai, kad tiek techninės, tiek finansinės problemos anksčiau ar vėliau išsprendžiamos, o štai psichologinės lydi (įtariu, kad lydės amžinai) visus būsimuosius metro statytojus, kur jie bepasiryžtų imtis šio darbo.
Kodėl?
Juk dažniausiai suprantama, kad metro – puikus, o dažnai – vienintelis sprendimas, galintis išgelbėti nuo transporto priemonių pertekliaus dūstančius pasaulio miestus. Ne mažiau akivaizdu, kad toji baimė yra nepagrįsta: metro veikla niekad nekėlė ir vargu ar kada nors kels kam nors realų pavojų, tačiau…
…Tačiau psichiatrai negailestingai tvirtina: žmones šiandien kamuoja pačios įvairiausios fobijos. Mūsų laimei, daugelis jų nėra patologinės: didžiąją tokių baimių dalį sudaro specifinės fobijos, tarp kurių bene reikšmingiausios – socialinės. Bene dažniausia jų pasireiškimo forma – ne liguista ko nors konkretaus baimė, o elementariausias neigiamas požiūris į menkiau pažįstamus reiškinius, kurį paprastai lydi susidūrimo su jais baimė. Tokių susidūrimų iš paskutiniųjų vengiama, o jeigu jie tampa neišvengiami, tai yra priimami su intensyviu nerimu ir kančia. Tikėtis tokiu atveju bent kiek racionalesnių žmogaus sprendimų – nerealu. Bet kuris psichologas pasakys: pagrindinis tokio liguisto nerimp simptomas – perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko.
Situaciją dar labiau komplikuoja ir tai, kad šiuolaikinis mokslas žino per 200 pačių įvairiausių fobijų, bet lietuviai ir čia sugebėjo pasižymėti – „sukūrė“ naują, pasaulio medikams dar nežinomą fobijos rūšį – metrofobiją. Jos veikiami mūsų tautiečiai tarsi iš kitų tautų folkloro prisiskolino aibę mitų bei legendų, turinčių kaip nors pateisinti tokių baimių teisėtumą. Iš visų įmanomų pašalių prisirankiojo “tvirtų“ ir „patikimų“ argumentų, galinčių pagrįsti jų nuomonę, kad šiuolaikinė (nors jai jau beveik 160 metų) susisiekimo priemonė Lietuvos sostinei nereikalinga, nes „visi žino, kad…“
Ir paaiškėja, kad mūsų metrofobiškasis fenomenas laikosi net ne ant trijų, o ant vieno vienintelio banginio, kurio vardas „Visižino“. Visi be jokių skaičiavimų, analizės ir kokių nors kitokių šiuolaikinių mokslinių argumentų žino, kad Vilnius per mažas, kad nebus metro būtinų keleivių srautų… Kad bilietai bus pernelyg brangūs ir niekas tuo metro nenorės važinėti. Ir nereikia čia jokių argumentų, nes mums, kolūkiečių vaikams ir baudžiauninkų anūkams, ir be jokių skaičiavimų viskas aišku…
Tačiau jei pagalvotume… Pavyzdžiui, kad ir apie tai, ką mes apie tąjį metro žinome? Jei būsime sąžiningi, galėsime pasakyti – nieko. Netgi tie, kas kartą kitą kur nors užsienyje tuo požeminiu traukinuku nubildėjo iš taško A į tašką B. Summa summarum: bendrais įspūdžiais ir prasidės, ir baigsis mūsų žinios.
Medikai fobijų kamuojamus pacientus bando gydyti. Ar galima gydyti sergančius metrofobija? Kai kuriuos, matyt, galima, tačiau jei liga ne pernelyg užleista. Beviltiškais laikytini ligoniai, kurie viską jau žino ir nieko daugiau žinoti nenori, jiems nepadės niekas. O štai tiems, kas dar įstengia perskaityti daugiau nei puslapį teksto ir dar sugeba kritiškai jį vertinti, siūlome tokį receptą: skaityti kuo daugiau straipsnių apie metropolitenus.
Pasaulis nedaug žino vaistų, patikimai veikiančių 100 proc. Nebus tokių vaistų ir nuo metrofobijos, tačiau kuo daugiau šalies piliečių atsikratys tos baimės, tuo greičiau ims iš savų baimių vaduotis politikai. Juolab, kad baimė būti neperrinktiems bus didesnė už metrofobiją. O metro projekto įgyvendinimas galėtų būti nuostabi reklama bet kurios partijos veiklai.
Saulius Šilokas
