Šių metų sausį pasirodęs Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto geografų sudarytas „Aiškinamasis geografijos terminų žodynas“ jau spėjo sulaukti ir įvertinimo – už lietuvių kalbos puoselėjimą „Sraigės“ apdovanojimu jo autorius pagerbė Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). Kaip kilo mintis parengti tokį leidinį ir kokiu tikslu geografai ryžosi susisteminti savo srities terminiją, pasakoja žodyno redaktorė prof. Dovilė Krupickaitė.
Iš kur kilo poreikis parengti žodyną? Kam jis skirtas?
Visų pirma reikia pasakyti, kad tokio akademinio žodyno net ir nebuvo. Buvo mokyklinis, krantotyros žodynai, dar šiokių tokių specializuotų žodynų, bet rimto žodyno, kuriame būtų galima susisteminti visą lietuvišką geografinę terminologiją, nebuvo. Pavyzdžiui, mano pažįstama grožinės literatūros vertėja labai laukė, kada galės žodyną įsigyti, nes dirbant nuolat kyla klausimų. Jis yra keturkalbis: lietuvių, anglų, vokiečių, rusų kalbomis. Dabar jau galvojame, kad būtų buvę gerai įtraukti ir prancūzų, ir galbūt ispanų ar netgi kinų kalbas. Mes patys universitete tarpusavyje kažkaip išsiaiškindavome tuos terminus. Bet, pavyzdžiui, mokyklose mokytojai jautė trūkumą, kaip vaikams ką pasakyti teisingai, dažnai ir visuomenėje kyla klausimų, kaip ką pavadinti. Būtent Genovaitei Kynei – dabartinei Lietuvos geografų draugijos prezidentei, kuri yra ir dirbusi leidykloje, ir dirba mokytoja, ir kilo idėja išleisti tokį žodyną. O Lietuvos geografų draugija šitam darbui pasitelkė daugiausia Vilniaus universiteto mokslininkus – jų indėlis čia per 90 proc. darbo.
Išskirtinis žodyno bruožas – pagrindinių kraštotvarkos terminų įtraukimas. Kuo tai yra ypatinga?
Tai yra daugiau būtent lietuviškosios kraštovaizdžio geografijos, kraštotvarkos mokyklos terminologija. Šita mokykla prasidėjo jau nuo mūsų profesoriaus Alfonso Basalyko, o jo mokiniu tapęs prof. Paulius Kavaliauskas ją išplėtojo į konstruktyviąją pusę, tad visas skyrius skirtas būtent kraštovaizdžiui ir kraštotvarkai. Kraštovaizdis žmonėms kartais būna sunkiai suvokiamas, bet jis suintegruoja viską: per kraštovaizdį atsispindi tiek žemės, tiek žmogaus raiškos joje visuma, jis integruoja tai, kas sukurta žmonių, ir kas kilę iš gamtos. Bet dažnai apie jį mažiau šnekama, nes jis yra sudėtingesnė struktūra negu, pavyzdžiui, atskirai miestas, kalnai, reljefas ar pan. Todėl aš manau, kad jį išskirti yra svarbu. Tai yra tokia sudėtingesnė dalis, kuri labai reikalinga tam, kad būtų galima racionaliai tvarkyti mūsų kraštą, pasiekti gamtos ir žmogaus veiklos darnos ir įgyvendinti tvaraus vystymo principus. Tai yra į viską pasižiūrėti sujungus tiek žmogaus interesus, tiek aplinkosaugą, ekologinius dalykus ir kartu ekonominę veiklą. Žodyne šie dalykai įvardyti, apibrėžti ir, reikia tikėtis, bus naudojami.
Tarp kitko, kraštovaizdžio terminas yra pasiūlytas geografų, prof. A. Basalyko. Anksčiau būdavo sakoma „landšaftas“ arba dailėje – „peizažas“. Tada „landšaftą“ iš vokiškos terminologijos būtent geografai išvertė į „kraštovaizdį“, šį terminą priėmė ir kraštovaizdžio architektai. Bet tai nėra klaida – visi trys žodžiai yra apie tą patį. Jeigu kraštovaizdis atliepia ir žmonių, ir gamtos interesus, jisai visada bus harmoningas, gražus ir viskas bus darnu.
Kokie pagrindiniai kriterijai, atrenkant terminus žodynui? Greičiausiai dar daug ką būtų buvę galima įtraukti.
Tikrai taip, atrinkti buvo labai didelė problema, nors jų ir taip įtraukėme labai daug, apie 3,5 tūkstančio. Aišku, visų pirma savo terminus siūlė skyrelių autoriai – tos srities specialistai, ekspertai. Bet po to buvo bandyta žiūrėti sistemiškai. T. y. kiek ir koks terminas kuria geografijos mokslo karkasą ir kiek jis yra tik papildantis. Ir jau tiktai tada, kai buvo atrinkti visi fundamentalūs terminai, buvo žiūrėta, kokie kiti būtų dar svarbesni, aktualesni, kuriais dar vertėtų žodyną papildyti. Tai buvo pagrindinis mokslinio redaktoriaus darbas, kartu ir nuolatinė diskusija su autoriais, su specialistais. Realiai tai – didžiulis laukas įvairių terminų, besisiejančių su kitomis sritimis, pavyzdžiui, su geologija, urbanistika, sociologija, informatika.
Galbūt galima tikėtis ir elektroninės žodyno versijos, kurią būtų galima papildyti, lengviau atnaujinti?
Šių terminų surinkimas buvo VLKK finansuotas projektas. VLKK darbą pirmiausia finansavo dėl to, kad tie terminai atsidurtų terminų banke. O mes norėjome, kad jie ne tik atsidurtų terminų banke, bet kad išeitų ir leidinys. Kai nutarėme leisti, sužinojome, kad terminų bankas bus atnaujintas tiktai tuomet, kai terminai jau bus galutinai suderinti knygoje. Tad ši medžiaga yra parengta ir galbūt dar šių metų pabaigoje ar kitų metų pradžioje atsiras terminų banke. Tikėtina, kad po kažkurio laiko bus išleista ir skaitmeninė žodyno versija.
Apskritai žodyno teksto parengimas truko beveik trejus metus. Dar po to – tvirtinimas, taisymas. Paskui buvo šiokia tokia pauzė dėl leidybos. Tada dar iškilo didelis klausimas, už kieno lėšas žodyną išleisti ir kaip išleisti. Ir kaip tik VLKK šį pavasarį paskelbė projektą, o tuomet viskas labai greitai susitvarkė. Per tą pusmetį ir išleidome žodyną, nes beveik visas tekstas jau buvo parengtas. Tiesiog reikėjo to paskutinio impulso.
Kaip jums, ne lingvistei, apskritai sekėsi toks darbas – sudaryti žodyną?
Man tai yra įdomu dėl to, kad daug ko teko išmokti apie terminus, terminų darybą. Mums labai padėjo terminologė Albina Auksoriūtė. Tikrai visi dirbo labai nuoširdžiai, ir vertėjų labai didelis indėlis. Tai nebuvo vien vertimas – reikėjo atrasti atitikmenis kitose kalbose. Gal tai nebuvo kūryba, bet tikrai didelis darbas surasti tuos atitikmenis. O su terminologija dirbome visi, ir manau, kad išmokom, kas termine turi būti pirmas, kas antras, kas yra apibrėžtys ir kaip jas formuluoti. Mokėmės intensyviai, bet, manau, mokslinės kalbos kultūros požiūriu visi patobulėjome, ir tai džiugina. Galų gale galime tai perduoti studentams, nes tai yra profesinės kalbos kultūra – svarbus profesionalumo ženklas.
