„Ar tavęs neerzina nuolat tepalais išteptos rankos?“, – juokiasi Daiva, dažnai sulaukianti šio klausimo. Mergina žino tvirtą atsakymą – darbas jai suteikia tiek pasididžiavimo ir džiaugsmo, kad nereikšmingos detalės įtakos nedaro. 25-erių Daiva šiandien dirba vyresniąja aviacijos mechanike „Ryanair“ lėktuvus aptarnaujančioje įmonėje KAMS, vadovauja mechanikų komandai bei, kaip ir jos remontuojami lėktuvai, yra pasiruošusi siekti pačių aukštumų – ranka numodama į stereotipus, kad kitoks darbas merginai būtų „tinkamesnis“.
– Kada ir kuo tave patraukė aviacija?
– Aviacija susidomėjau dar tada, kai mokiausi vidurinėje. Nieko labai svarbaus, nulėmusio mano sprendimą, tuo metu neįvyko – tiesiog vis dažniau pažvelgdavau į dangų, žvilgsnį patraukdavo lėktuvai ir jaučiau, kad norisi ir savo gyvenime patirti šiek tiek adrenalino, išbandyti kažkurią aviacijos kryptį. Net ir su aviacija susijusių pomėgių anksčiau neturėjau, tiesiog taip netikėtai lėktuvai ėmė kelti didelį susidomėjimą.
Iš pradžių norėjau būti pilote, bet, tiesą pasakius, tada pritrūko drąsos. Pildydama studijų paraiškas, į sąrašą įtraukiau net įvairiausias vadybos specialybes, tačiau vis tiek jaučiau, kad ateitį noriu sieti su aviacija. Laimė, pavyko įstoti į aviacijos mechanikos inžinerijos specialybę. Tiesą pasakius, įstojusi dar gerai neįsivaizdavau, kaip atrodys mano profesija. Svarbiausias faktorius renkantis buvo galimybė dirbti šalia lėktuvų.
– Kaip prasidėjo ir kur veda tavo karjeros kelias?
– Mokiausi Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Antano Gustaičio aviacijos institute, čia įgijau bakalauro išsilavinimą. O KAMS yra mano pirmoji darbovietė. Pradėjau dirbti 2016 metais, iš karto po studijų. Žinojau, kad baigusi studijas Vilniuje, persikelsiu gyventi į Kauną, todėl iš anksto pradėjau dairytis darbo pasiūlymų. Tuo metu įmonė kaip tik ieškojo pastiprinimo savo komandai, todėl nusiunčiau CV, pretenduodama į aviacijos mechaniko poziciją.
Tiesą pasakius, didelių vilčių nepuoselėjau (juk buvau tik ką baigusi studijas, be patirties), dėl to labai džiaugiausi, kai mane pakvietė į darbo pokalbį. Čia dirbu jau pustrečių metų: pradėjau kaip mokinė, šiuo metu esu vyresnioji mechanikė ir ketinu siekti orlaivių inžinierės licencijos. Laukia ilgas kelias: reikia mažiausiai 5 metų patirties, daugybės egzaminų, mokymų, tačiau esu tam pasiruošusi.
– Kokia būtų tavo didžiausia motyvacija eiti pirmyn?
– Ko gero, labiausiai skatina ateities perspektyvos aviacijoje ir patrauklus orlaivių inžinierės darbo užmokestis. Šioje srityje vyrauja labai aiškus ir konkretus kelias, ką daryti, kad įgyvendintum savo ambicijas. Dėl to ir laikas, siekiant inžinierės licencijos, man bėga labai greitai!
– Kas kasdieniame darbe tave „veža“ labiausiai?
– Labiausiai mėgstu (ir vertinu) tai, kad kiekvieną dieną galiu išmokti kažko naujo. Juk čia dirbu dar ne tiek ir ilgai – pustrečių metų. Aišku, darbų pobūdis kasdien panašus, bet skiriasi situacijos, dėl ko ir nejaučiu rutinos.
Kita man labai svarbi darbo dalis – komanda. Iki šiol esu dėkinga tiems inžinieriams ir vyresniesiems mechanikams, kurie per pirmuosius mano darbo metus suteikė daug žinių, pasitikėjo manimi ir elgėsi kaip ir su visais mechanikais, neišskyrė nei dėl amžiaus, nei dėl lyties. Dėl to po metų sugebėjau užimti vyresniosios mechanikės poziciją – dabar jau pati vadovauju komandai, mokau jaunesnius kolegas.
– Papasakok didžiausią iššūkį, su kuriuo susidūrei, siekdama karjeros aviacijoje?
– Tiesą pasakius, čia nėra darbų, kurie man būtų labai sudėtingi ir neįveikiami. Turbūt sudėtingiausias, daugiausiai iššūkių kėlęs faktorius buvo stereotipai, kuriuos, kaip mergina, turėjau įveikti.
Šioje srityje dirbančios moterys neretai sulaukia replikų, neva, čia ne moteriškas darbas. Panašiai jausdavausi dar studijų metais, kai dažnas iš aplinkinių darydavo prielaidą, kad mergina, studijuojantį aviaciją, galiausiai dirbs biure ir rūpinsis dokumentais, o ne lėktuvais.
Šie stereotipai iš pradžių sukosi ir pačios galvoje. Mano studijų kurse mokėsi 4 merginos. Kaip ir kitos, iš pradžių planavau tiesiog atlikti privalomą praktiką prie lėktuvo, o tuomet, greičiausiai, pereiti dirbti į biurą. Bet štai, lėktuvus prižiūriu ir jų saugumu rūpinuosi jau trečius metus – ir tikrai neketinu niekur trauktis!
Žinoma, biure dirbantys žmonės taip pat atlieka svarbų darbą, tačiau man svarbiausia dirbti šalia lėktuvų, pačiai prie jų prisiliesti.
– O ką dabar pasakytumei „filosofavusiems“, kad tai – nemoteriška profesija?
– Mano nuomone, nėra tik vyriškų arba tik moteriškų profesijų. Tiesiog yra darbai, kuriems reikalingas tam tikras požiūris ir mąstymo būdas. Visgi juos puikiai atlikti gali tiek vyras, tiek moteris, jeigu jam pačiam ar jai pačiai darbas patinka.
Žinoma, mano profesijoje yra darbų, kurių pati fiziškai negaliu padaryti, bet prireikus kolegos padeda – ir nesako, kad mano profesija turėtų „priklausyti“ tik vyrams. Šiuo metu turiu dar tris koleges mechanikes: vyrams taip pat prireikia mūsų pagalbos, ypač – kai erdvės mažai, o reikia kažką pasiekti rankomis (šypsosi).
– Kokia tavo akimis yra šios profesijos misija?
– Augant lėktuvų skaičiui, dažnėjant skrydžiams, mūsų, mechanikų, pareiga yra užtikrinti, kad lėktuvai skraidytų saugiai. Kaip žmogui reikalingas gydytojas, taip lėktuvams gyvybiškai reikalingi mechanikai. Dirbame ypatingai atidžiai ir atsakingai – juk mūsų darbas skirtas apsaugoti gyvybes, išvengiant nelaimingų atsitikimų. Tokią kasdien matau savo misiją.
– O kaip atrodo tavo laisvalaikis – ar jame yra aviacijos?
– Stengiuosi išbandyti įvairias aviacijos sritis. Neseniai pirmą kartą šokau parašiutu, skridau parasparniu, lėktuvėliu. Renku lėktuvų modeliukus, turiu nedidelę jų kolekciją – mažą aviacijos dalelytę savo namuose.
Laisvalaikiu taip pat, kaip ir daugelis, mėgstu skaityti knygas, važinėti dviračiu, eiti pasivaikščioti. Kolegos neseniai klausė, ką mėgstu taisyti, kai nesu darbe (šypsosi). Nusijuokiau ir atšoviau, kad nesu mechanikė ištisą parą! Laisvalaikiu jaučiuosi paprastu žmogumi, tiesiog prisimenu, kad dirbu labai įdomų ir svarbų darbą.
