Klausimas, koks Vilnius bus XXI amžiuje, dar yra neatsakytas. Šiuolaikinėmis „bažnyčiomis“ tapo prekybos centrai, kurie pasakoja istoriją apie dabarties verslą ir ekonomiką, o komerciniais tikslais užimti laisvi miesto plotai yra rimta sostinės problema. Tik nuo tolesnių diskusijų priklausys, ar Vilnius bus miestas magnetas, ar vaisinga provincija.
Tokios mintys nuskambėjo antrojoje „Vilniaus tapatybės konferencijos“ diskusijoje „Vilnius tarp tradicijos ir inovacijos“, kurią moderavo filosofas Viktoras Bachmetjevas. Čia buvo išsakytos idėjos apie sostinės paveldą ir senamiesčio problemas. Diskusijos įrašą galima rasti čia.
Pastovi įtampa tarp seno ir naujo
Lietuvos architektų rūmų prezidentas, įmonės „Aketuri Architektai“ vadovas Lukas Rekevičius mano, kad tapatybės klausimas labai platus. Jo suvokimu, nuolatos jaučiamas įtampos momentas tarp dviejų požiūrių – konservatyvaus ir modernaus.
„Konservatyviosios tapatybės šalininkai pripažįsta tapatybę kaip nekintančią, pastovią, o filosofai modernistai – kaip dinamišką ir kintančią. Anot filosofo Arūno Sverdiolo, sauga yra tai, ką mes saugome, o steigtis – ką inovuojame ir darome naujai. Natūraliai tarp jų visada yra įtampa: tie, kas saugo, mano, kad tie, kas steigia kažką naujo, iš esmės užsiima naikinimu. Tačiau neišvengiamai laiko tėkmėje tiems naujai įsteigtiems dalykams traukiantis į praeitį, jie patys tampa sauga ir tai nuolatos atsinaujinantis procesas“, – sako L. Rekevičius.
Anot Vilniaus klubo Senato nario Alvydo Žabolio, akivaizdu, kad visuomenėje yra įtampos dėl žymių, kurias paliekame Vilniaus architektūriniame atvaizde: „Šios įtampos sprogsta politiniuose laukuose, palikdamos objektus naujoms nacionalinėms diskusijoms. Apsisprendimą dabar lemia ne tik politiniai sprendimai, bet ir piliečiai, kurie renkasi miestus, kuriuose norėtų kurti. Taip atsiranda miestai magnetai, nes juose koncentruojasi naujoji XXI amžiaus galia. Galia kurti ir inovuoti.“
Prekybos centrai – naujosios bažnyčios
Remiantis XX a. pr. dailės istoriko Aloyzo Riglio idėjomis, renkantis, kokį paveldą saugoti, vertė klasifikuojama į tris elementus: senumo, meninę ir mitologinę – naratyvo, pasakojimo: „Kai kurie dalykai pasakoja istoriją, kurios mes nenorime girdėti, nenorime prisiminti, pavyzdžiui, Vilniuje esančio Žaliojo tilto skulptūrų. Žmonės visą laiką stato tokius savo kultūrinio tapatumo riboženklius“, – pasakoja L. Rekevičius.
Tapatumo riboženklius Lietuvos architektų rūmų prezidentas vadina „bažnyčiomis“. Anot jo, žmonės nori, kad senamiestyje visi pastatai derėtų, neišsišoktų. Visgi, visais laikais vienam pastatų tipui leidžiama išsiskirti, stovėti viduryje aikštės, būti tris kartus aukštesniam nei aplinkiniai pastatai – bažnyčioms.
Naujosios šių laikų „bažnyčios“, anot Lietuvos architektų rūmų prezidento, yra teatrai, muziejai, kurie ir apibrėžia mūsų šiuolaikinę tapatybę: „Iš esmės prekybos centrai arba dangoraižiai yra naujosios „bažnyčios“. Tai yra pinigų, verslo, ekonomikos tikėjimo bažnyčia. Mes suprantame, kad tai naujoji steigtis – geroji steigtis“, – pastebi L. Rekevičius.
Tikslas išsaugoti paveldą tėra mitas
Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos direktorius Renaldas Augustinavičius sako, kad remiantis teoretikais, paveldas nėra statiškas, tai yra procesas.
„Paveldas nėra paminklas, žvyras ar išteklius. Paveldas yra įrankis, plaktukas, spręsti kažkokią užduotį, pavyzdžiui, tapatybės problemą. Reiktų iškelti ne techninį aspektą, bet ieškoti, kokie konkretūs subjektai mato prasmes ir kaip jie nori, kad tos prasmės išliktų daiktuose. Tikslas išsaugoti paveldą ateities kartoms yra tiesiog mitas, nes mes nežinome, ar ateities kartos norės perimti mūsų siūlomą palikimą. Mes nežinome, ar už Europos Sąjungos lėšas restauruotus dvarus norės perimti mūsų proanūkiai. Kitas svarbus dalykas – paveldas keičiasi beveik kasdien. Jis neturi projekcijos į praeitį ar į ateitį. Paveldas turi mums padėti spręsti dabartines problemas“, – teigia R. Augustinavičius.
Užuot kūrę žalias erdves, jas užstatome
Meno ir bažnyčios istorikė Irena Vaišvilaitė teigia, kad per pastaruosius trisdešimt metų Vilnius nukentėjo labiau nei prieš ankstesnius penkiasdešimt.
„Ką mes per trisdešimt metų padarėme senamiesčio infrastruktūrai? Kanalizacijai, elektros tinklams, vandentiekiui? Ką mes darome dėl klimato kaitos, miesto potvynių? Užuot laisvas miesto erdves darius žaliomis, mes jas užimame, užstatome. Žaluma – viena problema, oro kokybė ir miesto ventiliacija kita labai didelė problema. Viešosios erdvės mažina žalumą, skverai užimami kavinių, komercinių erdvių arba visiškai apleisti. Mes susitelkę tik į statybas ir jau tai rodo, kad mūsų Vilniaus situacija yra labai rimta“, – sako I. Vaišvilaitė.
I. Vaišvilaitė pastebi, kad pagrindinė Vilniaus problemų dalis – požiūris į miestą. Anot profesorės, nėra Vilniaus vizijos, kuri kalbėtų apie miestą kaip apie visumą: „Vis dažniau į NT plėtrą ateina pinigai iš išorės, iš žmonių, kurie šiame mieste negyvena ir nesiruošia gyventi, ir jiems aplamai nerūpi. Nežinau nei vieno investitoriaus, kuris pastatęs namą jį nuomotų. Ne, pastatoma, parduodama, išeinama. Ir gyvenkite kaip norite.“
