Aplinkotvarkos bendrovė „Ecoservice“ prižiūrės rekreacinius miškus dviejose iš keturių Vilniaus – Panerių ir Vingio – girininkijose. Panerių girininkijai priklauso Aukštųjų ir Žemųjų Panerių miškai. Vingio girininkija apima miškus Lazdynų, Karoliniškių, Žvėryno rajonuose, dalį miškų Pilaitės ir Viršuliškių rajonuose, taip pat miškus Fabijoniškių, Pašilaičių, Visorių ir Jeruzalės rajonuose – iš viso apie 2400 hektarų. „Ecoservice“ specialistai ateinančius trejus metus rūpinsis ir vilniečių ypač pamėgtu Vingio parku.
Patikėta nemažai darbų
Vilniaus miškai priklauso antrai – specialios paskirties miškų – grupei. Juose draudžiami plynieji kirtimai, išskyrus atvejus, kuomet medžiai pažeisti kenkėjų, griežčiau reglamentuojami atvejiniai miškų kirtimai. Didžiąją dalį Vilniaus miškų, kuriuos prižiūrės „Ecoservice“, sudaro pušynai ir eglynai.
Kaip paaiškino aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ Aplinkos priežiūros verslo direktorė Diana Lubė, antros grupės miškuose eglių kirtimo amžius – 121 metai. Artėjanti gamtinės brandos link, medžiai nusilpsta, todėl greičiau pažeidžiami žievėgraužio tipografo. Taigi, natūralu, kad sanitariniai kirtimai, skirti užpultų ir džiūvančių eglynų būklei pagerinti, ateityje bus vis svarbesni.
„Į mūsų prižiūrimą teritoriją patenka ir aktyviai lankomo 100 km tako aplink Vilnių atkarpos. Norėdami užtikrinti patogų ir saugų pėsčiųjų judėjimą šia trasa, rūpinsimės atliekų surinkimu ir išvežimu, prižiūrėsime, jog ant takų nebūtų nuvirtusių medžių ar kitų kliūčių, trukdančių įveikti trasą, šiltuoju metu pjausime žolę palei takus ir aplinkinėse teritorijose“, – komentavo D. Lubė.
Vilniaus miškuose metų eigoje bus atliekami jaunuolynų ugdymai, reikalingi tarpiniai kirtimai, želdinių priežiūra kirtavietėse, vykdomi pavienių medžių genėjimo ir kiti suplanuoti darbai, kurių tikslas – sveiki ir tvarūs miesto miškai.
Kirtimai – dėl svarbių priežasčių
Sanitariniai kirtimai būtini šalinant pavojingų kenkėjų, tokių kaip žievėgraužis tipografas ar viršūninis žievėgraužis pakenktus medžius, taip apsaugant kuo daugiau likusių sveikų medžių. Prireikus bus vykdomi ir pavieniai kirtimai, kuomet šalinami nuvirtę, supuvę, pavojų keliantys medžiai.
„Kartu su savivaldybės miškininkais nuolat atliekamas Vilniaus miškų monitoringas – stebima ir vertinama medžių būklė. Nuolatinis stebėjimas leidžia laiku identifikuoti ir reaguoti į pokyčius, pavyzdžiui, žievėgraužio tipografo paplitimą bei imtis atitinkamų sprendimų, kad būtų išsaugota kaip įmanoma daugiau biologinei įvairovei vertingų miškų plotų, nuolat gerinti sanitarinę jų būklę“, – paaiškino D. Lubė.
Kaip komentavo pašnekovė, eglės nudžiūvusiomis viršūnėmis, be žievės ir spyglių – jau nepataisomai pažeistos pavojingo kenkėjo. Norint kuo anksčiau identifikuoti žievėgraužio tipografo veisimosi teritorijas, vabalų skraidymo metu būtina stebėti eglynus ir indentifikuoti užpuolamus medžius. Kuo greičiau identifikuojami užpulti medžiai, tuo lengviau suvaldyti žalą – tai vienas pagrindinių kovos su šiuo kenkėju būdų. Kirtavietėse naudojamos ir feromoninės gaudyklės – tokiu būdu visoje Lietuvoje sugaunami šimtai tūkstančių šių vabalų.
„Vilniaus miškai jau beveik šimtamečiai, tai reiškia, kad jie buvo sodinti dar tarpukariu. Tuo metu nebuvo planuojama jų mišrinti, arba kad šie miškai ateityje gali atsidurti daugiabučių kaimynystėje. Šiuo metu, norint Lietuvoje išsaugoti eglynus, juos privalu mišrinti sodinant beržų ir ąžuolų, kad eglynai būtų atsparesni stiprioms vėtroms ir mažiau patrauklūs žievėgraužiui tipografui. Mūsų vasaros yra karštos, prasideda anksti ir baigiasi vėlai, žiemos nešaltos, nėra gausaus sniego – šios sąlygos idealios išgyventi kenkėjams. Jų populiaciją suvaldyti tampa vis sunkiau“, – paaiškino D. Lubė.
Primena rūšiavimo miškuose taisykles
Bendrovė siekia kurti tvaresnes miškų priežiūros tradicijas ir skatinti gamtoje besiilsinčius gyventojus dar aktyviau rūšiuoti atliekas. Leidžiant laiką gamtoje, dažniausiai susidarančios atliekos – popierinės ar plastikinės pakuotės, vienkartiniai maišeliai, stikliniai ar plastikiniai buteliai, kitos antrinės žaliavos, kurias galima perdirbti. Taigi, ypač svarbu, jog šios atliekos būtų išrūšiuojamos ir pasiektų pakuočių konteinerius, o ne atsidurtų mišrių komunalinių atliekų konteineryje arba dar blogiau – liktų gamtoje. Jeigu vietoje atliekas išrūšiuoti sudėtinga, pavyzdžiui, nėra tam skirtų konteinerių, svarbu bent atskirti pakuotes ir grįžus iš miško jas išmesti į pakuočių rūšiavimo konteinerį.
Poilsis gamtoje sunkiai įsivaizduojamas be kūrenamo laužo, kepsninės ar šašlykinės. Svarbu nepamiršti, jog ugnį kūrenti galima tik ten, kur yra įrengtos laužavietės, pažymėtos specialiais ženklais, o išvykstant smilkstančią ugniavietę būtina užgesinti vandeniu arba žemėmis.
Gaisro pavojų kelia ir nuorūkos, numestos ant miško paklotės ar žolės, smilkstančių cigarečių nuorūkų jokiu būdu negalima mesti į šiukšliadėžę ar konteinerį. Konteineryje gaisrą taip pat gali sukelti įmesti degūs aerozoliniai flakonai, baterijos ar elektroninės cigaretės.
