Vilniaus miesto taryba šiandien nusprendė imtis komitetuose svarstyti šešis klausimus, būtinus atsakyti ruošiantis nuo 2021 m. sausio 1-osios įsigaliosiančiam Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymui. Vilniaus savivaldybė, kaip ir kitos šalies savivaldybės, turi priimti įstatymo taikymui reikalingus sprendimus dėl teritorijų nustatymo, įkainių, mokesčio mokėjimo tvarkų, įvesti vyriausiojo miesto inžinieriaus pareigybę.
„Vilnius – viena pirmųjų savivaldybių, kuri imasi atsakingai ruoštis su įstatymo įsigaliojimu susijusiems pokyčiams, – sakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. – Apjungdami urbanistiką ir infrastruktūrą – tiek inžinerinę, tiek socialinę, įvardiję prioritetines ir neprioritetines miesto dalis, su tuo susieję infrastruktūros įmokas, sukursime aiškesnę mokestinę politiką vystytojams, bus daugiau aiškumo ir miestiečiams, o patys galėsime planuoti plėtros projektus tiksliau ir ilgesniam laikotarpiui, taigi – efektyviau naudosime infrastruktūros biudžetą.”
Miesto tarybai pritarus pateiktiems sprendimams, nebeliks modelio, kai NT vystytojai mokėjo nedidelį socialinės infrastruktūros mokestį (4 eurai už kvadratą nuo vystomo nekilnojamojo turto objekto ploto), bet kartu turėdavo prisidėti papildomai – įrenginėdami šaligatvius, sankryžas ir pan. Ir neretai būdavo nepatenkinti lygindami savo indėlį su kitų verslo atstovų.
Nuo kitų metų vienintelė vystytojų prisidėjimo prie infrastruktūros projektų forma turėtų būti įmoka, o jos tarifo formulė bus sudaryta iš keturių dedamųjų – statinio bendrojo ploto (rekonstrukcijos atveju skaičiuojamas tik sukuriamas naujas plotas), teritorijos įkainio (pagal prioritetinių teritorijų žemėlapį), konkretaus statinio tipo koeficiento konkrečioje funkcinėje zonoje ir konkretaus miesto rajono infrastruktūrinio išsivystymo koeficiento.
Siūloma, kad nuo šiol teritorijos įkainis priklausytų nuo plėtros vietos – prioritetinėse teritorijose, kurios turi geriau išvystytą infrastruktūrą, jis bus mažesnis (30 Eur/kv.m), periferinėse ir tarp prioritetinių nepatenkančiose zonose, kur jos stoka didesnė, prisidėti NT plėtotojams teks daugiau (50 Eur/kv.m). Konversijų – į gyvenimą sugrąžinamose pramoninėse teritorijose, dirbantys vystytojai už šią miestui naudingą veiklą gaus lengvatinį 18 Eur/kv. m mokestį). Įkainiai būtų periodiškai peržiūrimi – naudojantis jais kaip įrankiu koreguoti plėtros procesus.
Komitetai turės įvertinti siūlymą kai kuriais atvejais atleisti naujų objektų statytojus nuo infrastruktūros plėtros įmokos mokėjimo. Pavyzdžiui, NT verslininkai tokią lengvatą ragina suteikti požeminio parkavimo statytojams – taip verslas būtų suinteresuotas įrengti jų daugiau, o miestas laimėtų sumažėjus automobilių parkavimo poreikiui gatvėse. Analogiškas sprendimas siūlomas ir mokesčių visuomeninės paskirties objektams – mokslo, gydymo, kultūros įstaigoms, neskirstant jų į vystomus privačiomis ar savivaldybės bei valstybės biudžeto lėšomis. Komitetams siūloma apsvarstyti ir galimybę atleisti nuo įmokos mainais į miesto pageidaujamos socialinės infrastruktūros įrengimą.
Vilnius jau turi prioritetinių ir neprioritetinių miesto dalių žemėlapį, taip pat funkcinių teritorijų žemėlapį, kur visa jo teritorija suskirstyta į 16 zonų. Prioritetinėmis įvardintos senosios, išvystytą infrastruktūrą turinčios, nuo miesto centro nenutolusios teritorijos, neprioritetinės lieka tos, kur investuoti į visą reikiamą infrastruktūrą – gatves, susisiekimą, energetinius sprendimus – bei socialines paslaugas – ugdymo, gydymo ar kultūros įstaigas – miestui nėra taip skubu kaip prioritetinėse teritorijose.
Vilniaus miesto administracija tikisi, kad aiškesnės rinkos reguliavimo taisyklės, kartu suteiksiančios didesnį skaidrumą, investuoti į nekilnojamojo turto sritį paskatins ir užsienio investuotojus.
Tikslesnis infrastruktūros kainos skaičiavimas, kuris padės tvarkingiau ir detaliau planuoti miestą ilgesniu laikotarpiu, leis sutaupyti kaštų, taip pat – nedaryti darbo dukart, kai skirtingų miesto ūkio sferų valdytojai nesuderina veiklos vienoje teritorijoje. Atsakingesnis skaičiavimas ir planavimas, kaip tikimasi, ilgainiui turės įtakos savivaldybės galimybėms pasiskolinti infrastruktūros kūrimo poreikiams iš išorės šaltinių. Papildomos lėšos praverstų norint greičiau panaikinti socialinės infrastruktūros trūkumą ir tuo pačiu sumažinti judumo problemas ir investicijų į inžinerinę infrastruktūrą mastą – šis poreikis sumažėtų, jei nereikėtų kurti naujų jungčių gyventojams, keliaujantiems į kitas miesto dalis ieškant mokyklų ar bibliotekų.
Su naujojo Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo įsigalėjimu susijusius sprendimus rengę specialistai tikisi ir Vilniaus miesto savivaldybės įmonių kaip kompetencijos centrų sustiprėjimo. Sostinei dėl šios pertvarkos tenka daugiausiai darbo – kaip miestui, kuriame vyksta didžiausia plėtra. Į šiuos procesus jau įtrauktas „Vilniaus planas“, kuris atsakingas už teritorijų planavimą, „Susisiekimo paslaugos“, kurios yra judumo kompetencijų centras – skaičiuoja tam reikiamą infrastruktūrą, „Grinda“ rūpinasi paviršinėmis nuotekomis ir tuo pačiu – kad kietųjų dangų nebūtų per daug, inžinerinės infrastruktūros plėtros klausimus sprendžia ir įmonės „Vilniaus šilumos tinklai“, „Vilniaus vandenys“, „Vilniaus apšvietimas“. Visų jų užduotimis, kartu su miesto meru ir vyriausiuoju architektu, nuo kitų metų rūpinsis vyriausiasis miesto inžinierius – įstatymo reikalavimu atsirandanti nauja miesto administracijos pareigybė.
Vilniaus miesto Tarybos sprendimus rengusių specialistų vertinimu, norint sklandaus įstatymo taikymo ir kompleksiško infrastruktūros plėtros problemų eliminavimo, visas komitetų svarstomas sprendimų paketas turėtų būti priimtas kartu. Dėl to bus sprendžiama kitame Tarybos posėdyje.
