Tarptautiniu mastu viešojoje erdvėje netyla Senųjų žydų kapinių (Piromonto, Šnipiškėse) išsaugojimo klausimas – rengiamos peticijos, klausimas keliamas iki JAV senatorių lygmens, bandoma stabdyti Vilniaus Sporto rūmų renovacijos planus. Tačiau, ar šie ginčai dėl sunaikintų kapinių yra pakankamai pagrįsti?
Sovietmetis sunaikino senąsias Šnipiškių žydų kapines ir palaidojo jų atminimą
Svarbu prisiminti Šnipiškių kapinių istoriją. Senosios Vilniaus žydų kapinės (Piromonto) įkurtos 1592 – 1593 (kituose šaltiniuose minimos nuo 1487 m.) faktiškai kapinės buvo užarytos 1830 m., po to dalis kapinių buvo sunaikinta, dalis išliko iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos.
1948 m. spalio 15 d. TSRS Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą uždaryti Senasias žydų kapines. Jau tada jų plotas buvo kiek daugiau nei trys hektarai – keturis kartus mažesnis nei Užupio žydų kapinių Olandų g.
Galutinai šios kapinės uždarytos ir dauguma jose esančių palaidojimų sunaikinti 1955–1956 m., kuomet viduryje kapinių teritorijos nutarta pastatyti baseiną. 1971 m., statant Sporto rūmus, sunaikinti beveik visi iki tol dar likę palaidojimai.
Brutalus rusų imperijos ir sovietinis kapinių naikinimas ištrynė iš dalies vilniečių atminties šventą Šnipiškių kapinių atminimą ir daugelis prisimena kaip šalia Sporto rūmų, sunaikintų kapinių teritorijoje, apie jas net nežinodami, tais laikais spardė futbolo kamuolį. Šiuo metu Vilniaus m. savivaldybės, JAV paveldo komisijos ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės rūpesčiu teritorijoje stovi Senųjų žydų kapinių informaciniai stendai.
2003 m. iš buvusių Piromonto kapinių, statant Mindaugo tiltą ir rekonstruojant Rinktinės ir Olimpiečių gatves, perkelti 700 žmonių palaikai, anksčiau supilti iš kitų duobių, perkasant teritoriją gatvėmis, į šiandienines, vieninteles veikiančias Sudervės kelio Vilniaus žydų kapines.
Nebylus Lietuvos Jeruzalės prisiminimas – pamirštos žydų kapinės Olandų gatvėje
Kol žinisklaidoje be paliovos eskaluojama Šnipiškių (Piromonto) kapinių tema, visai užmirštamos kitos, taip pat sovietų išniekintos, bet nesunaikintos žydų kapinės Užupyje, Olandų g.
1828 m. tuometinė žydų bendruomenė įsigjo teritoriją kapinėms Popinėje, Užupio kalvose (teritorija anksčiau priklausė provoslavų Šventosios dvasios vienuolynui), įsteigė Naująsias Užupio žydų kapines, (jidiš – Zarečer jidišer feld), kur Vilniaus žydus pradėta laidoti 1830 m. ir laidota iki 1940 m. – t.y. net 110 metų.
Užupio žydų kapinių teritorijoje 1937 m. buvo skaičiuojama 70 000 palaidojimų (tiek, kiek Paneriuose buvo nužudyta žmonių Holokausto metu!), tarp jų daugybė žymiausių XIX am. pradžios ir tarpukario Lietuvos Jeruzalės asmenybių.
TSRS Vykdomojo komiteto nutarimu, priimtu 1948 m. spalio 15 d., Senosios žydų kapinės Šnipiškėse buvo uždarytos, o apie 1950 m. į Užupio žydų kapines buvo perkeltas Vilniaus Gaono ir jo šeimos kapas, Grafo Potockio (Ger Cedeko) kapas, kitų svarbiausių Šnipiškių kapinėse anksčiau palaidotų rabinų palaikai.
Užupio žydų kapinėse, dešinėje nuo vartų (kur dabar stovi Laidojimo rūmai) buvo garbingausia kapinių vieta, skirta rabinams. Kita kapinių teritorija (dabar Kirkuto g. kairėje) buvo padalinta į 8 sekcijas pagal palaidotųjų luomą ir socialinę padėtį. Pasiturintys buvo laidojami mokamuose, brangiausiuose sklypuose, ten atgulė žymiausios Vilniaus žydų bendruomenės asmenybės – pirkliai, gydytojai, kultūros veikėjai, pedagogai, mokslininkai, filantropai, spaustuvininkai ir kt. Sekcijas skyrė takeliai, abipus apsodinti medžiais, tos medžių eilės įžvelgiamos iki šių dienų.
Kapinėse buvo ir nemokamų laidojimo vietų nepasiturintiems, našlaičiams, broliškos kapavietės (hebr. kivrei bnei ha am) benamiams, beturčiams. Buvo ir senųjų, apleistų antkapių, sumūrytų į bendrą vieną sieną, kolumbariumas.
Kapinių teritorija XIX–XX am. pr. buvo kelis kartus didinama, nuperkant papildomus žemės plotus iš vienuolyno. Galiausiai kapinių plotą sudarė apie 11–12 Ha.
Karo metais Užupio žydų kapinės nenukentėjo. Jose buvo laidojama ir per II Pasaulinį karą (laidoti pasipriešinimo Vilniaus gete vadai) ir net po karo, nors Vykdomojo komiteto nutarimu nuo 1948 m. kapinės laikytos uždarytomis. Šios kapinės pradėtos naikinti 1959 m. Sovietų valdžios 1961 m. nutarimu – kapines liepta uždaryti, kaip „prastai prižiūrimas“, nurodyta jas likviduoti per 2 metus.
Apie 1963 m. kai kurių garsių asmenybių (žymių kultūros ir visuomenės veikėjų, rabinų) kapai buvo perkelti į trečiąsias Sudervės kelio žydų kapines, įsigytas Vilniaus žydų bendruomenės dar 1914 m., suvokiant, kad Užupio žydų kapinėse vietos bendruomenės narių laidojimui nebepakaks.
Vienas perkeltųjų – Vilniaus Gaono kapas (jis buvo laikinai palaidotas Užupio žydų kapinėse 1950–1963 m.), kartu su juo buvo perkelti apie 10 garsių Vilniaus rabinų kapai. Vilniaus Gaono dabartinė amžinojo poilsio vieta – veikiančiose žydų kapinėse Sudervės kelyje.
1963–1965 m. kapinėse buvę antkapiai tapo negirdėto ir brutalaus sovietinio antisemitizmo aukomis – iš antkapių akmenų, nukalus užrašus, buvo gaminamos laiptų pakopos, atraminės sienutės, pamatai ir kt.
Sovietams iškasus Kirkuto gatvę-griovį per kapines ir dar kelias gatves buvusias Kirkuto gatvės šone, pastačius Laidojimo rūmus, sunaikinta 30-40 procentų kapinėse buvusių palaikų. Didžioji dauguma palaidojimų vis tiek išliko, tik kapavietes žyminčių, sovietų išniekintų antkapių nebėra.
Kyla klausimas – kodėl nuolat viešoje erdvėje keliant triukšmą tarptautiniu lygmeniu dėl jau sunaikintų Šnipiškių kapinių, visiškai ignoruojamos kitos, ne menkesnės pagal svarbą ir didžiąja dalimi dar nesunaikintos Užupio žydų kapinės (Olandų g.), kuriose guli mūsų kartos, šiandien gyvenančių pasaulyje Vilniaus žydų palikuonių, seneliai?
Užupyje palaidotos visos tarpukario Jidiš Vilne garsiausios asmenybės, verslininkai, gydytojai, filantropai, švietėjai, kultūros atstovai, kiti gausios žydų bendruomenės nariai, kurių kultūrinis palikimas tvirtai įaugęs tiek į pasaulio žydų, tiek ir į Lietuvos valstybės istoriją.
Istorikės S. Gasparavičienės tyrime, parengtame 1992 m. ruošiantis J. Makariūno projektui, įpaminklinančiam Užupio žydų kapinių vartus, šios kapinės pavadintos „žydų Rasos“ – jų plotas ir palaidotų asmenybių svarba XIX-XX am. Vilniui prilygsta Vilniaus Rasų kapinėms, tik laidojami buvo judėjai, o ne katalikai.
Šiandien net specialaus kapinių statuso, panaikinto sovietmečiu, ši vieta neturi – kapinės registruotos tiesiog kaip „miško teritorija“. Viešoje erdvėje nėra aktualizuojamas Olandų kapinių išsaugojimo klausimas, o juk ši didžiulė Užupio žydų kapinių teritorija, esanti Vilniaus centre, neturėdama šiai vietai deramo juridinio kapinių teritorijos statuso, gali sulaukti panašaus likimo, kaip Šnipiškių kapinės.
Duoklė protėviams ir ateities kartoms – žydų kapinių Olandų g. išsaugojimo perspektyva
Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva ir SĮ „Vilniaus plano“ užsakymu 2018 m. buvo parengti Užupio žydų kapinių išsaugojimo ir įamžinimo projektiniai pasiūlymai – projektas ARKA (projekto autoriai – architektės Viktorijos Sideraitės Alon vadovaujama kūrybinė grupė).
