Miestas

Su Gimtadieniu, Vilniau! Šiandien švenčiame 697-jį Vilniaus gimtadienį

1323 m. sausio 25 d. Gediminas rašė Liubeko, Štralzundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams ir kvietė juos į Lietuvą. Tame laiške pirmą kartą paminėtas „mūsų miestas Vilnius“.

Laiške Gediminas į Lietuvą iš kitų kraštų kvietė įvairių rūšių amatininkus, juos vardydamas: kalvius, sidabrakalius, račius, kurpius, kailiadirbius, malūnininkus, žvejus. Jis suminėjo pirklius, gydytojus, riterius ir ginklanešius, žemdirbius. Visi jie turėjo būti kolonistais, nes galėjo vykti į Lietuvą su šeimomis bei gyvuliais ir įsikurti nuolatiniam gyvenimui. Jis garantavo ateiviams atėjimą ir išėjimą be muito mokesčių per Mozūriją. „Mūsų žodis liks tvirtas kaip plienas“ – rašė jis. Gediminas skelbė atvykstantiems lengvatines nuo mokesčių sąlygas bent pirmaisiais jų įsikūrimo metais. Jis paminėjo kituose kraštuose mokamą nuo pajamų dešimtinę valstybei ir pastebėjo: „mūsų grūdas bus pilnesnis“, atseit žemė turtingesnė.

1323.I.25, Vilnius, Gediminas visiems krikščionims

Visiems krikščionims, pasklidusiems visame pasaulyje, vyrams ir moterims, o drauge ypač žymiems miestams Liubekui, Zundui, Bremenui, Magdeburgui, Kelnui ir kitiems iki pat Romos, Gediminas, dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žemgalijos valdovas ir kunigaikštis, [siunčia] savo nekintamos pagarbos ir palankumo [pareiškimą] ir sveikinimą.

Šiuo savo laišku duodame žinią tiek čia esantiems bei nesantiems, tiek būsimoms kartoms, kad mes nusiuntėme mūsų pasiuntinį su mūsų laišku apaštališkajam viešpačiui ir mūsų šventajam tėvui dėl krikščionių tikėjimo priėmimo ir žinome jo atsakymą; taip pat laukiame su dideliu nekantrumu kiekvieną dieną jo legatų; todėl jei jie pas jus atvyks, suteikite jiems pagalbą ir su pagarba praleiskite pas mus. Mes esame pasiryžę panašiu ar svarbesniu atveju laikyti save skolininku, nes žinokite, kad ką tik jiems gero padarėte, mums padarėte.


Taigi viską, ką mes laiške parašėme šventajam tėvui ir mūsų viešpačiui popiežiui, stengsimės dievo garbei ir bažnyčios šlovei šventai ir nieko nepažeisdami užlaikyti, statyti bažnyčias, kaip jau esame padarę. Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams – vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, – tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui.

[Mes kviečiame] vyskupus, kunigus, bet kokio ordino vienuolius, jei tik jų gyvenimas neydingas, koks tų, kurie stato vienuolynus, [bet] pasiima gerų žmonių aukas, o paskui jas pardavinėja ir prirenka [tokių] tą savo valstybę (,,jūs gi padarėte ją plėšikų landyne”) – [taigi] išskiriame tokius, nes jų draugystė mums nebus priimtina.

Be to, kiekvienam geros valios žmogui atidarome [savo] kraštą, valdas ir [visą] karalystę.

Riteriams, ginklanešiams, pirkliams, gydytojams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, krautuvininkams ir [kitiems] bet kokiems amatininkams – šiems visiems išvardintiems [žmonėms] mes norime paskirti žemės kiekvienam pagal jo padėtį.

Tie žemdirbiai, kurie norės atvykti, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teatvyksta ir išvyksta laisvai, be jokių rinkliavų ir muitų, visai be jokių kliūčių.

Jei panorės pasilikti riteriai ir ginklanešiai, juos apdovanosiu pajamomis ir valdomis, kaip dera.

Tad visi [tie] žmonės tesinaudoja civiline Rygos miesto teise, jei paskui nebus geriau sumanyta  išmintingųjų tarybos. Kas kliudys minėtųjų [nuostatų vykdymą] ir net darys kliūčių vykstantiems susipažinti su aukščiau išdėstytais dalykais, tie skaudžiai mus užgaus; jie težino, kad [toks įžeidimas] daromas ne jiems, bet mūsų karališkajai didybei.

Juk nuo šio meto mes norime niekam nedaryti žalos, bet visiems teikti pagalbą ir sutvirtinti amžina sąjunga taiką, brolystę ir tikrąją meilę su visais Kristaus tikinčiaisiais.

Kad šie [nuostatai] niekad nebūtų pakeisti, mes šį laišką paliudijome ir sutvirtinome mūsų antspaudu.

Duota mūsų mieste Vilniuje po gilių svarstymų 1323 viešpaties metais, švento Povilo apaštalo atsivertimo [dienoje].

Prašome visus tarėjus nurašyti šį laišką ir jo nuorašą prikalti prie bažnyčios durų, o patį laišką dėl palankumo mums be jokio delsimo pasiųsti kaimyniniam miestui, kad tuo būdu dievo garbė taptų žinoma visiems. Melskite dievą už mus.

Kadangi laišką rašė krikščionis raštininkas, o jam diktavo pagonis kunigaikštis, laiško stiliuje susipina pagoniškosios ir krikščioniškosios mąstysenos bei kalbėsenos ypatybės.

Gedimino laiškas
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiškas, kuriame paminėtas Vilnius. © Latvijos valstybinis istorijos archyvas

Sostinės gimtadienio renginių programą galite rasti čia.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

38 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.


Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button