Vilniaus stoties rajono bendruomenė artėjančių Kalėdų proga sukūrė muzikinį sveikinimą Vilniui ir jo gyventojams, kuriuos kviečia neliūdėti ir susigrąžinti pandemijos aptemdytą optimizmą.
Daina gimė iš šūkio „Neliūdėk Vilniau atsigausim kartu“, pavasarinio karantino metu atsiradusio ant Vilniaus geležinkelio stotyje esančio baro „Peronas“ sienos. Jo savininko Raimondo Prankos teigimu, šūkyje nenaudojami skyrybos ženklai ir tai yra meninė idėja, leidžianti šiuos keturis žodžius interpretuoti ir grupuoti kaip tik nori, nes prasmė bet kokiu atveju lieka ta pati.
Jis sako, kad ir šūkis pavasarį, ir daina žiemą gimė dėl to paties tikslo – pradžiuginti liūdintį Vilnių. „Labiausiai dėl apribojimų liūdi ne žmonės, o miestas, nes jis negali būti toks, koks buvo anksčiau. Tad dar per pirmą karantiną kilo mintis pasakyti Vilniui, kad atsigausime, nes esame kartu, ir viskas vėl bus gerai arba net geriau, nei buvo. Šią žinutę siunčia ir daina bei jos vaizdo klipas. Taip, mums dabar sunku, bet taip bus ne visada, tad verkšlenti nėra prasmės“, – tikina R. Pranka.
Kalėdinės dainos muziką ir žodžius sukūrė R. Pranka, ją atliko suburta stoties baro „Peronas“ entuziastų grupė „Elektroninės Marcipaninės princesės“ ir vokalistė Paulina Jankauskaitė.
Filmavosi ir praeiviai, ir žinomi žmonės
Dainos „Atsigausim kartu“ ir jos vaizdo klipo sukūrimą iniciavo stoties teritorijos atnaujinimo projektas „Vilnius Connect“. Pasak projekto atstovės Julijos Abromavičienės, nors metas išties sudėtingas, tačiau vis tiek reikia išlikti optimistais ir dalintis vieni su kitais teigiamomis emocijomis.
„Nenuostabu, kad daina gimė būtent šioje miesto dalyje. Stoties rajono bendruomenė yra unikali, palaikanti vieni kitus, kurianti savo tradicijas, o šiandienos kontekste – nepasiduodanti niūrioms pandemijos sukeltoms nuotaikoms ir raginanti joms nepasiduoti kitus.
Visų prie dainos ir vaizdo kūrimo prisidėjusių rajono gyventojų, verslų ir bendruomenių tikslas – ne tik pradžiuginti liūdintį Vilnių ir jo žmones, bet ir keisti stoties įvaizdį, parodyti, kad tai nėra tiesiog pilka ir neįdomi tarpinė stotelė keliaujantiems iš vieno taško į kitą. Stotyje yra labai daug žavių erdvių, charizmatiškų ir įdomių žmonių, kurie garantuoja gerą nuotaiką ir įspūdžius“, – sako J. Abromavičienė.
Dainos vaizdo klipą spėta nufilmuoti iki karantino sugriežtinimų. Jame nesifilmavo nė vienas aktorius, o tik realūs žmonės, kurie stoties rajone dirba, gyvena ir prisideda prie jo transformacijos. Spalvingas, meniškas ir šiek tiek humoristinis vaizdo klipas nufilmuotas penkiolikoje skirtingų erdvių. Bendruomenių atstovai jame parodyti šokantys ir dainuojantys, o tuo pačiu ir atliekantys kasdienius darbus: kas šluosto barą, kas kepa duoną, kas laukia traukinio.
„Įtraukėme įvairius verslus: kepyklėles, barus, kavines, tapybos studiją, Halės turgų. Nusifilmavo ir praeiviai, taip pat autobusų, geležinkelio stočių bei miesto susisiekimo įmonių atstovai – bilietų pardavėja, mašinistas, autobuso vairuotojas. Juk stotis – visada gyva, judri vieta, kurioje susijungia visos viešojo transporto galimybės“, – pasakoja „Vilnius Connect“ atstovė.
Vaizdo klipe galima išvysti ir gerai pažįstamų veidų. Vienas jų – architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, ilgai buvęs šio rajono dalimi ir bene pirmasis pradėjęs kalbėti apie stoties pokyčius. Jis nusifilmavo ant „Lietuvos geležinkelių“ pastato stogo.
Kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė taip pat tapo vaizdo klipo dalimi. Moteris teigia turinti artimą santykį su stoties rajonu ir ypač geležinkelio stotimi, nes jos vyras jau 11 metų į darbą važinėja traukiniu Vilnius-Kaunas.
Daina įkvėpė sukurti paveikslą
Daina ir vaizdo klipu kvietimas Vilniui neliūdėti nesibaigia – jis jau įsikūnijo į paveikslą, kurį nutapė stoties rajone įsikūrusios tapybos studijos „Dvi taurės meno“ vadovė Indrė Antanavičiūtė. Abstraktus paveikslas yra pilnas stoties rajoną atspindinčių simbolių: jame galima rasti Tonio Soprano kojas, išsikerojusius vijoklius, susipynusias taures, Kablio ženklą, geležinkelio bėgius.
„Studijoje dabar irgi kiek liūdnoka, nes čia vien tušti molbertai ir nėra tapybos entuziastų. Tačiau reikia bandyti įpūsti sau optimizmo, kuo daugiau šypsotis, rasti veiklų, kurios praskaidrintų nuotaiką. Pavyzdžiui, aš vaikštau į gyvūnų prieglaudą pavedžioti šunų.
Paveikslas kol kas studijoje, planuoju jį pakabinti lange, kad galėtų grožėtis praeiviai. Tikiuosi, kad ateityje jis atsidurs viešesnėje vietoje, kur jį pamatytų daugiau vilniečių. O gal net keliaus po skirtingus miesto rajonus ir jiems visiems skleis žinią „Neliūdėk, Vilniau, atsigausim kartu“, – šypsosi menininkė.
