Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius savo „Facebook“ paskyroje pasidalino džiugia naujiena, jog Paupio rajonas išrinktas vienas iš keturių geriausių urbanistinių projektų pasaulyje. Tokį pripažinimą įvertino vakar pasibaigusios didžiausios pasaulyje nekilnojamojo turto parodos MIPIM ekspertai.
Savo žinutėje Remigijus Šimašius taip pat aptaria visus vykstančius ir būsimus pokyčius Vilniaus mieste. Susipažinkite su visu tekstu:
„Paupys. Geri dalykai neatsitinka savaime
Vienas iš keturių geriausių urbanistinių projektų pasaulyje. Taip naujai gimusį Vilnius Paupio rajoną įvertino vakar pasibaigusios didžiausios pasaulyje nekilnojamojo turto parodos MIPIM ekspertai.
Prieš keletą metų vienas mano bėgimo maršrutų vesdavo palei Vilnelę, palei buvusios „Skaiteks“ gamyklos teritoriją. Tai buvo kelias pro griuvėsius, per apleistas vietas, kur nieko nesutikdavau, nebent pro šabakštynus pamatydavau ką nors prie Vilnelės. Kai šiandien bėgu tuo pačiu maršrutu, pasisveikinu bent su keliais pažįstamais ir daugybe nepažįstamų vilniečių, bėgiojančių, riedančių, vaikštančių po vieną, po du, šeimomis ar keliomis kartomis. Lygiai taip pat kartais ką nors pamatau Vilnelėje, tik dabar ne pro šabakštynus. Ir maršrutas paįvairėjo, nes atsirado kelios jaukios gatvės ir du nauji mieli tilteliai per upę.
Matau, kad ne man vienam smagu čia ne tik pabėgioti ar pasivaikščioti. Matau žmones, ateinančius praleisti laiko kino teatre ar kavinėse, matau čia dirbančius, matau čia laimingai gyvenančius.
Matau ir girdžiu sakančius vienas kitam – čia ne kaip Vilniuje, o kaip Olandijoje. Taip – tai iš tikrųjų „kaip“ Olandijoje, tačiau šis kokybės standartas atėjo, atvestas, į mūsų šios dienos Vilnių.
Antrasis termodinamikos (entropijos) dėsnis paaiškina, kad savaime atsitinka tik sąstingis ir degradacija, o geriems dalykams reikia daug energijos ir išradingumo. Tad kaip atsitiko Paupys. Ir ką padaryti, kad tokių miesto dalių atsitiktų dar daugiau ir dar geresnių?
Visi mes norime gerų miestų ir jaučiame, kurie rajonai jaukūs, malonūs, patogūs, o kur to trūksta. Vilniuje pagaliau turime ne tik istorinių pavyzdžių, kuriais sekti praėjusio šimtmečio viduryje kažkodėl tapo nemadinga. Turime ne tik atskirų naujų gražių erdvių. Turime ne tik mūsų architektūros principus, kuriuos vienų džiaugsmui, o kitų piktumui (gaila, kad ir kai kurių vystytojų ir architektų) nuosekliai diegiame. Turime ne tik gatvių standartą (jį irgi vieni sveikina kaip pagaliau atėjusį, o kiti keikia kaip nesusipratimą – iš nežinojimo ar įsitikinimų).
Pagaliau mes turime ir rajoną, kuriame visiškai, dideliu masteliu, realizuota tai, kas turi būti mieste: gatvės yra patrauklios viešos erdvės, kiemai yra saugios kaimynystės erdvės gyventojams, architektūra yra jauki, žmogiška, o pats rajonas išvystytas kompleksiškai. Nors rajonas net tankesnis už sovietinius rajonus – Karoliniškes, Šeškinę ar Fabijoniškes, jame būti jauku, o viešos erdvės logiškos ir kviečiančios užsibūti. Ir visa tai – apie Paupį. Prieš tai, kai buvo nominuotas MIPIM apdovanojimuose, jis jau buvo sulaukęs įvertinimo už urbanistiką iš tarptautinės „Žvilgsnis į save“ komisijos (apdovanojimai pagrįstai atiteko savivaldybės komandai).
Paupio istorija prasideda nuo vizijos, už kurią turime būti dėkingi dabartiniam Vilniaus vyriausiajam architektui Mindaugui Pakalniui ir dabartinei jo pavaduotojai Rūtai Matonienei. Būtent jie sudėliojo strategijos pamatus: rajonas vystomas kompleksiškai, padalinamas į 11 kvartalėlių, kurių urbanistika ir architektūrinės stilistikos principai apspręsti (ir viskas remiasi klasikine vakarietiško miesto, o ne modernistine – bauhausine – sovietine samprata). Savivaldybė dalyvauja kaip partneris planuojant viešąsias erdves ir investuodama į dalį jų. Privatus sektorius įpareigojamas investuoti į kitas viešąsias erdves, net jei sklypas privatus.
Antras etapas – realus pinigų skyrimas. Atsimenu, kaip 2015 metais, vos tapus meru, nebuvo lengva skirti lėšų išvalyti taršios sovietinės pramonės paliktą toksišką gruntą. Tada skraidančio, bet apsileidusio miesto finansinė situacija buvo labai nekokia. Labai džiaugiuosi, kad tada ranka nesudrebėjo, ir tai padarėme. Nors atrodė, kad rezultatas bus nebent po dešimtmečio (ir būdamas meru tuo negalėsiu pasidžiaugti), o ir šiaip viskas daugeliui atrodė miglota, tolima, neaišku.
Trečias etapas – projektavimas. Nors dar nebuvome tada išgryninę savo 10 architektūros taisyklių (pagal jas tokių pačių principų, kiek tik įmanoma, dabar reikalaujame visur), tačiau architektai – septynios skirtingos komandos – atliko puikų darbą, o savivaldybės kolegos ir Vyriausiojo miesto architekto skyriaus neleido blaškytis. Turime senamiesčio dvasią, bet ne senamiesčio feikinimą, turime gyvus pirmuosius aukštus ir ramesnius skersgatvius, turime gerą gatvės ir kiemo santykį, turime žmogiško mastelio centrinę aikštę, turime geras medžiagas fasaduose ir kūrybingus, bet ne perspaustus dėl ikoniškumo sprendinius.
Ketvirtas etapas – realūs darbai. Užterštos teritorijos dalies valymas, gatvių ir kitų viešųjų erdvių įrengimas, pastatų statyba. Labai gerai, kad jie vyko sklandžiai tiek iš savivaldybės, tiek iš vystytojų pusės (nors projektas ir keitė savininkus).
Už rezultatą, kurį turime, ačiū daugybei žmonių: idėjos ir urbanistinio sprendimo autoriams (Mindaugui Pakalniui ir Rūtai Matonienei), projekto vystytojams („PST Investicijos“, „Darnu Group“), pastatų architektams („Arches“, „Eventus Pro“, „Architektūros linija“, „T. Balčiūno architektų biuras“, „Ambraso architektų biuras, „Kančo studija“, „JP architektūra“), UAB „Mitnija“ statybininkams, UAB „Senojo miesto architektai“, paveldosaugininkams Irenai Kliobavičiūtei, Giedrei Filipavičienei, Augiui Gučui ir Gediminui Rutkauskui, kaimynams ir kitiems miestiečiams, kurie palaikė ir suprato statybų metu, ir mielai naudojasi viešosiomis bei erdvėmis bei pastatais šiandien.
Na ir apie ateitį. Ar gali būti geriau? Taip. Yra svarbių dalykų, kurie galėtų būti geresni. Jei būtų daroma šiandien, pritaikytume 12 gatvių principų, neturėtume gatvelės tarp Paupio ir Aukštaičių g., neatitinkančios universalaus dizaino kriterijų, turėtume sklandesnį ir patogesnį pėsčiųjų judėjimą Aukštaičių gatve, platesnius takus pėstiesiems visame rajone, dar daugiau žalumos, labiau pėstiesiems pritaikytą ir jaukesnį apšvietimą, dar geresnius dizaino sprendimus.
Jei būtų daroma šiandien, būtų pritaikoma 10 architektūros taisyklių, ir būtų dar mažiau nugriauta senų gamyklų sienų, dar daugiau palikta senų pastatų, ir jie būtų dar kūrybingiau pritaikyti. Mažai kas tai pastebi, bet aš pastebiu, ir man rūpi. Pasimokėme ir, žinau (darome tai kartu), kad miestas augs dar kokybiškesnis.
Ar gali būti daugiau tokių rajonų? Taip, žinoma. Ne tik gali, bet ir būtinai bus. Pagal šį standartą, pagal išmoktas pamokas, kaip padaryti dar sklandžiau, geriau, efektyviau, jau dirbame su Stoties prieigomis (kur dabar likę nenaudojami bėgiai), su Vilkpėdės-Savanorių prospekto konversija, su Verkių autobusų parko teritorija, su būsimu naujos Šiaurinės gatvės užstatymu (ne, Oze nieko nestatysim ir net gatvės ten netiesim, iš karto pasakau), su kitais rajonais.
Kai turime tokį aukštai užkeltą standartą, net akis skauda pamatyti vis dar kai kur pasitaikančius atvejus, kur statomi pagal senus leidimus posovietiniai nesusipratimai, arba kur vystytojai stato prisidengdami nacionalinių teisės aktų nekokybiškumu bei tiesiog poreikiu prikepti kuo daugiau kvadratų.
Iš savo pusės galiu nuraminti – kad ir kiek sulauktume ašarų, jog savivaldybė stabdo (išverčiu – neleidžia gausiai prikepti posovietinių kvadratų), kad ir kiek sulauktume priekaištų, jog kišamės į architektų saviraišką (deja, kartais tai – kepti kartotinius nejaukius projektus), kad ir kiek trūktų palaikymo iš painių ir nelogiškų teisės aktų bei jų taikytojų, mes būsime tie, kurie kartelės nenuleis, visada reikalaus kokybės ir visada padės tiems, kurie irgi jos siekia“ – rašo Remigijus Šimašius.
