Paminklo Lietuvos gyventojams, gelbėjusiems žydus nacių okupacijos metais, skulptūrinės-architektūrinės idėjos sukūrimo ir įgyvendinimo konkursas liko be pirmosios vietos laimėtojo. Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos vertinimo komisija pasiūlė skelbti pakartotinį konkursą.
Daugiausiai taškų konkurse pelnė VšĮ „Mūsų vėliavos“ projektas „Gyvybės upė“, tačiau anot komisijos jie nelaikomi verti įgyvendinti savo idėjos.
„Mūsų vėliavos“ vadovas Deividas Rimkevičius kreipėsi atviru laišku į Vilniaus miesto merą Remigijų Šimašių, Vilniaus miesto tarybą bei žiniasklaidą.
Atviras laiškas Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui, Vilniaus miesto tarybai ir žiniasklaidai
Vilnius žydų pasauliui visada buvo ir liks mažąja Jeruzale. Šimtus metų Vilniuje gyvenusi ir klestėjusi žydų bendruomenė, nors ir išblaškyta, per karą sunaikinta, pokario metais gniuždoma, jaučia sunkiai paaiškinamą trauką Vilniaus miestui. Vilnius yra jų atmintis, išlikę pastatų fragmentai, mažosios architektūros ženklai, liudijantys kadaise čia kunkuliavusį, tačiau baisios tragedijos nuo žemės paviršiaus nušluotą jų asmeninį ir kultūrinį gyvenimą. Šie ženklai, istorijos liudytojai, primena, kad mūsų miestą kūrė ir ji, žydų bendruomenė, Vilniuje atsiradusi dar XVI amžiuje, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza suformavo žydų kvartalą. 1941 metais, kai Lietuvą okupavo naciai, tik nedaug Lietuvos žydų spėjo pasitraukti, Holokausto apokalipsė sunaikino ir žmones, ir kultūrą, netgi atmintį. Sovietmetis baigė padaryti tai, ko nespėjo Holokaustas.
Mes atsiprašinėjame už karo nusikaltimus prieš žydus, kuriuose dalyvavo lietuviai ir tuo pačiu suprantame, kad žydai buvo ir bus mūsų neatsiejama dalimi.
Atmintis yra gyva, kol dar gyvi liudininkai. Būtent jie gali paliudyti, kad lietuviai buvo ir Gelbėtojų tauta. Gelbėtojai tarsi paliekami nuošalyje, užleisdami vietą skriaudoms ir nuoskaudoms. Padarytą gerą reikia prisiminti dar labiau, nei padarytą blogą. Štai kodėl Vilniuje tiesiog privalome turėti paminklą lietuviams, gelbėjusiems žydus. Ir turėti ne kažkada, o dabar.
Niekam nėra paslaptis, kad šiandien vyksta informacinis karas prieš Lietuvą. Žydų tema jame – ypatingai aštri ir naudinga priešams, eskaluojantiems ir žaidžiantiems žmonių likimais. Privalome propaguoti savą istorijos naratyvą, kuris kalbėtų tiesą apie mūsų šaliai ypatingai skaudų laikotarpį. Sunku paaiškinti, kodėl čia esame tokie pasyvūs ir pamirštame džiaugtis bei didžiuotis tais, kurie gelbėjo žmonių gyvybes.
Projektas „Gyvybės upė“, kurį pristatėme paminklo pasaulio teisuoliams- žydų gelbėtojams konkurse, buvo giliai asmeninis, be pompastikos, jam parinkome itin šiai vietai derantį landšafto sprendimą. Norėjome, kad takas simbolizuotų paminklinės upės vagą, kurioje natūraliai būtų išdėlioti akmenys su gelbėtojų pavardėmis.
Konkursui buvo pateikta net keturiolika projektų, šiandien tai yra labai daug, nes konkursų dalyviai yra praradę viltį ar tiesiog pavargę nuo sunkiai prognozuojamų konkurso sąlygų. Šis atvejis – irgi ne išskirtinis. Suprantame, kad nuomonės visada išsiskiria, o priešininkų, kuriems negražu ir nepriimtina, visada atsiras. Ir vis dėlto, manome, kad sprendimas neskirti pirmosios vietos laimėtojo ir paaiškinimas, kad, nors mūsų pateiktas „Gyvybės upės“ projektas yra vienas stipriausių, bet jį „gali būti sudėtinga prižiūrėti“, kelia ironišką šypseną. Apie tai, rengdami projektą, mes kaip tik ir galvojome, todėl pasirinkome ilgaamžes ir vizualiai turtingas medžiagas, atkreipėme žvilgsnį į aplinką ir mėginome paliesti šioje vietoje būsiančių žmonių jausmus.
Naujas konkursas, jei jis kada ir bus paskelbtas, pareikalaus naujų išlaidų ir niekas nėra tikras, ar tikrai jame bus iš ko rinktis. Paminklą žydų gelbėtojams, pasaulio teisuoliams reikia statyti dabar, o ne laukti geresnių laikų. Ypač, kai konkursas įvykęs, laimėtojai nustatyti, projektas parengtas įdomus, originalus ir tinkamas.
