Ar gali transformuotis Žemaitės skveras, bet likti savimi? Į šį klausimą ieškota atsakymo architektūrinėje laboratorijoje kaip vietoje, kur galima išbandyti naujas idėjas.
Šiais metais Architektūros kokybės vystymo asociacija, pasitelkusi Lietuvos dailininkų sąjungą, Lietuvos rašytojų sąjungą, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Vilniaus Senamiesčio seniūniją ir Šermukšnių seniūnaitiją, bei sulaukusi finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos ir Vilniaus miesto savivaldybės, organizavo Architektūrinę laboratoriją „Meninės Žemaitės skvero Vilniuje transformacijos“.
Jos rėmuose naujovių ieškota keliomis kryptimis: tiek proceso, tiek formos ir turinio, pasitelkiant atmosferinio dizaino metodą.
Iš esmės, siekta kurti gerosios praktikos precedentą, kai viešosios erdvės atnaujinimui pasitelkiami ne tik architektai ir kraštovaizdžio architektai, bet ir dailininkai, dizaineriai. Kita vertus, nors visuomenė kūrybiniame procese tiesiogiai nedalyvavo, į jos balsą buvo įsiklausyta.
Jau pirmuosiuose ARCHLAB etapuose paaiškėjo, kad toks sprendimas buvo gana racionalus – prieš imantis kūrybos, sociologai atliko gyventojų poreikių ir lūkesčių tyrimą. Tyrimas parodė, kad… nėra vieningos nuomonės tarp skvero naudotojų, mat ir jų grupės – įvairios: pradedant tėvais su vaikais, ramybės ieškančiais suaugusiais ar triukšmingai skvere vakarojančiais paaugliais, baigiant paribio žmonėmis. Atitinkamai, skirtingi ir jų poreikiai bei norai. Ir nors daliai apklausos dalyvių nesinorėjo nieko keisti, daugumos manymu, keli dalykai laukia permainų. Tarp būtinų – apšvietimo įrengimas bei galimybė laisvai į skverą patekti žmonėms su negalia.
Suprantama, daugeliui – taip pat ir menininkams – rūpėjo viena svarbi Žemaitės skvero tapatybės dalis: čia augantys brandūs medžiai. Į pagalbą pasikvietėme arboristą, kuris atliko detalų dendrologinį tyrimą, padėjusį nustatyti esamą medžių ir krūmų būklę.
Savo ruožtu, ir menininkai tyrė skverą: jo istoriją, esamą situaciją, urbanistinį kontekstą.
Sukaupus visą žinių bagažą bei susipažinus su atmosferinio dizaino kūrimo principais, grįžta į skverą. Tiesą sakant, į jį grįžome ne kartą, ir po vieną, ir visi kartu; čia būrėmės ir jau veik sukūrus koncepcijos pagrindus: ARCHLAB dalyviai norėjo pasitikrinti, ar nesuklydo, ar nepraleido ko svarbaus, dairėsi, kaip vienas ar kitas sprendimas keis skverą, kokia jausena apima būnant konkrečioje vietoje – ar galima joje jaukiai įsikurti su knyga, bičiuliškai pasikalbėti?
Tad planuotų dviejų iteracijų (susibūrimų, kurių metu idėjos „sunešamos“ draugėn ir derinamos tarpusavyje) nepakako – kūrybinė grupė susitiko penkis kartus, menininkai dirbo ir grupelėmis, o nuotolinių pasitarimų būta virš dešimties, neminint bendros platformos, skirtos dalintis medžiaga ir idėjomis, bei nuolatinio bendravimo įvairiausiomis priemonėmis.
Turtinga savo istorija, įtraukta į kultūros paveldo registrą, vieta diktuoja unikalias sąlygas; kaip ir miestiečių lūkesčiai ar žaliasis skvero karkasas. Taip išsikristalizavo trys svarbiausios koncepcijos dedamosios, virtusios kolektyvo moto: „Žemaitės skveras – žmogui, miestui, gamtai“:
- žmogui – atlikus sociologinį tyrimą, siekta atliepti lankytojų poreikius;
- miestui – jautrus požiūris į kultūros paveldą, architektūros duotybes, stilistiką ir kontekstą;
- gamtai – esami želdiniai, brandūs medžiai yra pagrindinė erdvinė atspirtis siūlomiems sprendiniams.
Ką ir kaip pavyko sukurti kūrybiniam kolektyvui: architektams Maksimui Zacharovui ir Giedrei Filipavičienei, kraštovaizdžio architektei Godai Characiejienei, miesto apšvietime besispecializuojančiam architektui Martynui Valevičiui, dizainerei Rasai Balaišei, atmosferinio modeliavimo dizainerei Justei Pečiulytei, dailininkei Liudai Stankevičienei ir dizainerei Viltei Adomavičiūtei, talkinant rašytojams ir arboristui Algiui Daveniui (projekto vadovė Aida Štelbienė), – pasakosime ir rodysime 2021 m. gruodžio 14 d., antradienį, 18 val.
Pasinaudokite proga išgirsti apie Žemaitės skvero atnaujinimo koncepcijos kūrimą iš pirmų lūpų ir išsakyti savo nuomonę.
