Ketvirtadienį Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje prasidėjo Vilniaus reklama, bet dar iki kampanijos pradžios apie ją paskelbta keliolikoje valstybių, rašė ir specializuota turizmo bei katalikiška spauda. Dėl to, kad ji – kaip sako kritikai – yra įžeidžianti ir seksistinė. Apie situaciją plačiau – pokalbis LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ su Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriumi Povilu Poderskiu, ministro pirmininko patarėju Skirmantu Malinausku ir agentūros „Fabula“ kūrybos vadovu Aidu Puklevičiumi.
Vyriausybės kancleris siūlė šią kampaniją atidėti kol Lietuvoje baigsis popiežiaus vizitas. Buvęs miesto meras kalba apie interpeliaciją Vilniaus administracijos direktoriui ir reikalauja turizmo agentūros vadovės atsistatydinimo, ši atsako, kad reklamoje panaudotas žodžius žaismas ir kad ji nėra vulgari. Reklama teigia – „niekas nežino, kur jis yra, bet kai randa – būna nuostabu. Vilnius – Europos G taškas“.
– Kodėl ši reklama paskatino vyriausybės kanclerį rašyti apie pasaulinę orgazmo dieną ir prašyti atidėti kampanijos pradžią, nors tos dienos statusas yra nepibrėžtas ir tikrai nepripažintas?
S. Malinauskas: Iš tiesų, kancleris tiesiog kreipėsi į Vilniaus savivaldybę, siūlydamas padiskutuoti apie datą dėl labai paprastos priežasties. Yra labai, mano galva, aiškiai konkuruojančios žinutės: Vilnius kaip gailestingumo miestas, atvažiuojantis popiežius, piligrimai, maldininkai ir taip toliau.
– Bet popiežius atvažiuos po to, kai ši suplanuota reklama būtų turėjusi pasibaigti.
S. Malinauskas: Taip, tai buvo mintis, galbūt galima apie tai pasikalbėti, apie datas. Jeigu neįmanoma keisti, be abejo, tai yra Vilniaus sprendimas. Negali nieko uždrausti kanceliarija. Bet mintis pasikalbėti galbūt nebuvo tokia bloga. Ir šiuo atveju tie pokalbiai vyksta viešai, ir tai irgi nėra blogai, ne tik valdininkų kabinetuose.
– Kaip Vilniui patinka arba nepatinka tai, kad vyriausybė, kaip sako S. Malinauskas, siūlo pasikalbėti, o iš tikrųjų gali matyti jos norą reguliuoti, kaip miestas turi reklamuoti save ir pristatyti pasaulyje.
P. Poderskis: Manau, nereikėtų įžvelgti, ko nėra. Siūlymas pasikalbėti ir yra siūlymas pasikalbėti. Tai mes taip ir reagavom. „GO Vilnius“ vadovė ir kūrybinė komanda apsilankė ir vyriausybėje, ir kalbėjo su Lietuvos įvaizdžio skyriumi. Išklausė jų argumentus, pateikė savo argumentus. Pokalbis įvyko.
– Ir išsiskyrė su savo nuomonėmis?
P. Poderskis: Sumanymas, koks jis yra. Mes jį padarėme, nes priėmėme tuos sprendimus ir juos reikia ginti. Reikia tas idėjas, kurias sumanei, palaikyti ir įgyvendinti. O pokalbis ir bendradarbiavimas tarp vyriausybės institucijų, ministerijų ir savivaldybės visada yra. Kartais vienose temose nuomonės išsiskiria, kartais – ir dažniau turbūt – sutampa. Bet visada angažuojamės ir sužinome daugiausiai tuos, kur galbūt išsiskiria nuomonės.
Aišku, galbūt tas vyriausybės kanclerio raštas, gal ne man vertinti, bet jis pats į save išsišaukė daug kritikos. Ir iš tikrųjų mūsų reklaminei kampanijai padėjo. Aš net sulaukiau rimto klausimo, gal mes paprašėm, kad toks raštas atsirastų. Gal mes jį sukūrėm.
– Tai gal rimtai paprašėt?
P. Poderskis: Ne. Bet toks sumanymas galbūt būtų ir geras, nes tikrai daug davė pačiai kampanijai, jos žinomumui, supriešinimui su popiežiumi, nes tokios minties net nebuvo. Ir įvyko kaip įvyko.
– Iš tiesų, iki mūsų pokalbio ta kampanija ir Vilnius pasaulio medijose buvo paminėta daugiau kaip 900 kartų. Tai panašu, kad žinomumas yra pasiektas. Ar jis geras, ar blogas, čia jau skonio, turbūt, reikalas. Bet dar noriu grįžti prie S. Malinausko. Tai, vis dėlto, kokios buvo kanclerio intencijos? Nes iš to, ką jis rašė laiške „GO Vilnius“ atstovams, panašu, kad gailestingumas ir moters patiriamas seksualinis pasitenkinimas yra tokie supriešinami dalykai, kad vienoje vietoje net būti negali Vilniuje bent jau.
S. Malinauskas: Galėčiau patikslinti, kad tai yra kanclerio raštas, prie to rašto prisideda ir įvaizdžio skyrius, kuris veikia prie vyriausybės. Mintis yra labai paprasta: mes daug kartų kalbam apie tai, kad turim daug pastangų formuoti sostinių įvaizdį, valstybės įvaizdį. Reikėtų ieškoti galbūt vienos aiškesnės žinutės, o ne daug žinučių, kurios konkuruoja tarpusavyje. Šitoj vietoj tokia tiktai ir buvo mintis. Iš tikrųjų, pasikalbėti apie tai.
– Tai jūsų pasiūlymas būtų kviesti į Vilnių kaip į gailestingumo miestą su kita kampanija?
S. Malinauskas: Ta kampanija irgi yra suplanuota. Tai, aš sakau, gal čia kartais šiek tiek primena, nežinau, komedijos scenarijų, kai iš vienos pusės kvieti piligrimus, maldininkus ir t.t., iš kitos gali būti žmonių, kurie gana paviršutiniškai supras reklamą ir atvažiuos čia ieškoti G taško ar kokių nors malonumų, susijusių su šiek tiek kita sritimi. Bet, mano galva, problema čia ta, kad nebuvo kalbos apie turinį, kad mes kaip nors cenzūruotume arba kažką draustume. Aš jau nekalbu apie dabar atsiradusias iniciatyvas kažką iš darbo atleidinėti dėl kūrybinių minčių. Tai yra nesąmonė.
– Iš tikrųjų, vyriausybės kanceliarija neturi tokių įgaliojimų kažką drausti, atleisti ar liepti. Bet pati kampanija buvo pradėta kritikuoti ir kritikai ją vertina kaip seksistinę dar iki to, kai ji prasidėjo. Noriu paklausti Aido Puklevičiaus, kaip jam atrodo ši reklama ir jos įgyvendinimas?
A. Puklevičius: Man tai visų pirma atrodo keista, kad žmonės vertina kampaniją ir jos efektyvumą dar jai net neprasidėjus. Nes kampanijos dažniausiai daromos taip: susiformuoji sau aiškų tikslą, ką tu nori padaryti, suformuluoji tuos vadinamus indikatorius, kaip tai bus atliekama. Po to priemones, planą, tada paleidi ir žiūri, pavyko ar nepavyko.
Kad man, pavyzdžiui, šita reklama patinka, tai yra 39-os eilės reikalas. Lygiai taip pat kaip jis būtų ar man ji nepatinka, nes ne aš esu tikslinė auditorija ir reklamos tikslas nėra patikti arba nepatikti. Reklamos tikslas yra priversti arba padėti žmogui atlikti kažkokį veiksmą: įsigyti prekę, nubalsuoti už politinę partiją ar dar kas nors. Ir kai pasibaigs šita reklama, kai turėsime rezultatus, tada galėsime spręsti, ji buvo sėkminga arba ne.
Ir dar vienas dalykas: aš noriu pasakyti, kad tai nėra jokiu būdu, kaip aš įsivaizduočiau, miesto prekinio ženklo įtvirtinimas. Tai yra mažutė dviejų savaičių skaitmeninė kompanijėlė, orientuota į labai siaurą segmentą, t.y. 17-35 metų gyventojus dvejose šalyse. Tai pūsti iš to burbulą, kad čia nupiešiama etiketė visai šaliai, tai yra tikrai nesąmonė.
– O kaip jūs ją vertinat? Ji jums yra seksistinė?
A. Puklevičius: Ne, man ji visiškai nėra seksistinė. Man tai yra alegorija. Jeigu būtų tokia reklama buvus daroma XVI a., tai ko gero vietoj to dalyko, kurio visi ieško, bet neranda, būtų Eldorado panaudota, nes tada finansai žmonėms labiau rūpėjo, negu seksas. Šiais laikais yra kiti dalykai. Ir tiesiog pasinaudota alegorija to, apie ką visi šneka, bet ne visi tai randa. Ji yra vykusi, visiems suprantama ir netgi man estetiškai visai gražiai, švariai atrodo.
– P. Poderski, kaip jums pačiam tos idėjos įgyvendinimas? Ar jūs patenkintas, kaip buvo sukurtos nuotraukos, plakatai ir tie patys vaizdo įrašai? Nes kai kurie žmonės sako, kad su nuotrauka viskas gerai, bet vaizdo klipai vulgaroki ir galėjo būti kruopščiau apgalvoti ir nufilmuoti.
P. Poderskis: Matot, aš kaip adminsitracijos vadovas, kurio kuruojamos įstaigos specialistai ir profesionalai samdomi kuria kažkokį turinį, negaliu jo vertinti kokybiškai.
– Kaip užsakovas, galite.
P. Poderskis: Užsakovas yra agentūra „GO Vilnius“, kurią siūlėme. Mes vertinsime rezultatus. Tai yra ar ši reklama padės išpildyti tai, ko kampanija yra siekiama. Ir labai teisingai pastebėta, kad tai yra labai maža dalis to, ką daro „GO Vilnius“ agentūra.
Taip, tai yra studentų idėja panaudota ir išvystyta į tai, kas dabar yra, pateikta visuomenei. Klipai, kaip ir pati idėja, vertinami nevienareikšmiškai. Bet, matyt, toks ir yra sumanymas – pritraukti jaunų žmonių dėmesį ir jį išlaikyti. Žinomumas tos kampanijos ir žinomumas, iš to išeinant, mūsų miesto, tai, kas pateikiama tinklalapyje, turinys, tai yra Vilniaus įdomios vietos – Vilniaus gatvė, Baltasis tiltas ir Katedros aikštė ir visi kiti dalykai. Tai, ką mes ir šiaip turime, kuo turime didžiuotis, tai kas teikia malonumą, kai atrandi. Tai tiesiog yra reklama, pažiūrėsime, kaip ji pasieks savo rezultatus. Bet vien jau iš to, kas dabar matoma, tai tie pinigai bus atsipirkę su kaupu.
– Kritikai kritikų, kuriems nepatinka reklama, sako, kad jeigu jų susirūpinimas moterų padėtimi ir skriaudžiamų moterų padėtimi būtų nuoširdus, jeigu nebūtų tik kalbama apie seksistinę jų matomą potekstę, tai realiai pokyčiai būtų pradedami nuo konkrečių teisės aktų, kurie galėtų gerinti moterų padėtį. Pirmiausia tų, kurios įtraukiamos į prostituciją. S. Malinauskai, ar yra tokių planų vyriausybės kanceliarijoje ką nors daryti dėl to?
S. Malinauskas: Tai pirmiausia yra jau dabar. Smurtas prieš moteris, buvo didelės reformos, kurios buvo įgyvendintos…
– Čia ne apie smurtą, čia apie prostituciją.
S. Malinauskas: Taip, mes galime kalbėti netgi asmeniniame lygyje. Pavyzdžiui, tas pats kancleris, kuris pasirašė šitą raštą yra žmogus, kuris ilgą laiką kuruoja labai probleminį klausimą – prekybą žmonėmis. Tai vienas dalykas…
– Ar yra rengiami teisės aktai kokie nors, kurie galėtų pagerinti moterų padėtį, kurios įtraukiamos į prostituciją?
S. Malinauskas: Man reikėtų pasidomėti. Aš tikrai atskirai nesidomėjau. Tai nėra mano kuruojama sritis, bet aš neabejoju, kad jeigu tų teisės aktų trūksta, be jokios abejonės mes tą dalyką tobulinsim. Aš sakau, beje, tai yra tiesiogiai kanclerio kuruojama sritis. Jis tiesiogiai su tuo dirba. tarptautiniu mastu.
– Klausimas A. Puklevičiui. Reklama nukreipta į dviejų šalių ganėtinai jauno amžiaus auditoriją. Šalys yra daugiau mažiau protestantiškos. Čia ta reklama siejama su popiežiaus vizitu. Kaip Jums tas atrodo?
A. Puklevičius: Bavarijoj katalikai gyvena, gal jie ir artimesni būtų. Bet aš tikrai nelabai supratau, juolab, kad egzistuoja toks dalykas, kaip religinis turizmas. Mes girdėjome, kad viena Seimo narė važiuos dabar į Okeaniją skatinti religinio turizmo ir dalins skrajutes. Tai čia yra viena auditorija. Jai net nereikia formuoti žinutės, ji žino, kad popiežius yra atvažiavęs, nors, tiesą sakant, popiežius retai važinėja su kažkokia gerbėjų minia, kuri paskui važinėtų kaip į „Depeche mode“ koncertą. Nes dažniausiai jis važiuoja susitikti su tos šalies gyventojais, o ne tai, kad kažkas lėktų su juo susitikti, nes tą visada gali padaryti Italijoje.
Auditorijos yra visiškai skirtingos, žinutės yra visiškai skirtingos ir netgi laikas, kai bus popiežius, skiriasi nuo šitos reklamos laiko. Tai čia reikia tikrai lakią fantaziją turėti, kad susieti šituos dalykus ir sugalvoti, kad jie darytų įtaką vienas kitam. Galų gale, žinant popiežiaus Pranciškaus humoro jausmą, tai, ko gero, jam pačiam sukeltų daug juoko, kad tos žinutės bandomos sutapatinti ir supriešinti.
Rita Miliūtė, LRT laida „Dienos tema”, LRT.lt
