Ką tik Vilniuje buvo atvertas atsinaujinęs Reformatų parkas. Čia yra ne tik į ką pasižiūrėti, bet ir apie ką pašnekėti, tai yra, pareikšti nuomonę. Vis tik plačiai žinoma, ne šventieji puodus lipdo. Kviečiu atvykti ir patiems apžiūrėti Reformatų parką, patirti savo įspūdį.
Reformatų skveras, arba reformatų parkas, yra teritorija Vilniaus miesto senamiestyje turtinga savo istorija, o 2021 metų vasarą naujai atgijusi vešliais želdiniais. XXI a pradžioje parkas pradeda naują savo gyvavimo etapą.
Teritorija įdomiai primena šalies istoriją. Prieš 400 metų Vilniaus mieste pradėję veikti ir savo novatorišką mokymą apie krikščionybę ėmę skleisti reformatai liko nesuprasti. Dėl to jie buvo išvaryti iš Vilniaus miesto už gynybinės sienos. Taigi dabartinis sostinės centras XVII amžiuje buvo užmiestis. Naujoje teritorijoje tikinčiųjų bendruomenė pastatė medinę bažnyčią ir paskyrė vietą kapinėms. Ir užmiestyje reformatai neturėjo ramybės, 1682 jų bažnyčia sudegė o kapinės buvo išniekintos. Bažnyčią buvo leista atstatyti bet kapines pareikalauta iškelti dar toliau, prie Tauro kalno. Taigi reformatų skveras pasakoja kaip naujas, iš vakarų Europos atkeliavęs, galbūt teisingesnis Kristaus mokymo aiškinimas, Lietuvoje sunkiai rado vietą.
Naujausia parko istorija ir vykusios diskusijos dėl jo rekonstrukcijos smarkiai susijusi su skvero gyvavimu Lietuvos okupacijos metais. Dar visai neseniai skveras atliko vadinamų tarybinių partizanų šlovinimo vaidmenį. Po antrojo pasaulinio karo teritorijoje stovėjusios dvi koplyčios ir paminkliniai akmenys buvo nugriauti. 1983 metais buvusiose kapinėse pastatytas „ Tarybinių partizanų ir pogrindininkų paminklas”. Bet galbūt didžiausią kapinių vaizdo transformaciją atliko takų tinklas. Jis atrodytu buvo originalus ir įsimintinas dėl sukurto banguoto reljefo. Įvairūs laiptai vedantys tai aukštyn tai žemyn atrodė įdomiai natūraliai lygioje vietovėje. Gudri suktybė yra ta, jog daug kieno pamėgti laiptai tarybinių herojų kulto vietoje simbolizavo bunkerius ir apkasus. 2021 metų vasarą, parko atidarymo metu kunigas Tomas Šernas sveikino vilniečius išsigydžius dar vieną sovietinę traumą.
Po rekonstrukcijos parko vaizdas ir funkcija pasikeitė. Reljefas tapo lygus. Kapinių vieta užima reikšmingą centrinę parko dalį. Plotas užsėtas žole. Pavasarį veja pražys krokais. Sakralią vietos funkciją primena pažymėtos kadaise nugriautų koplyčių ir bažnyčios vietos. Siekiant išlaikyti rimtį parke numatoma rengti tik nedidelius, nuosaikius renginius. Parke iškils paminklas reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkams. Darbas išsiskirs į skulptūrą įkomponuotomis vandens srovėmis. Kūrinio technologinės dalies autorius Mantvydas Šakalys teigia: „ Tikimės kad reformatų skvere iškilęs paminklas taps dar vienu didelę meninę vertę ir istorinę prasmę turinčiu objektu, kurį pamils ne tik vilniečiai, bet ir sostinės svečiai”.
Parke gausu atokvėpio vietų, suolelių. Išsiskiria lijanomis apželdinta masyvi pavėsinė. Įvairi mažoji architektūra – šviestuvai, atitveriantys stulpeliai, šiukšliadėžės ir kita, yra elegantiška ir žaisminga. Tarp gėlynų įrengti vandens telkiniai ir kanalėliais tekančio vandens sistema. Takelių dangoje vyrauja įvairaus maišyto žvyro mišinys.
Parkas išliko gana ūksmingas. Gausu klevų, liepų, ąžuolų ir kitų vietinių medžių. Polajinė medžių dalis buvo gausiai papildyta medelių, krūmų ir gėlių želdiniais. Apsodinimas itin turtingas. Augalai išdėstyti tiek grupėmis, tiek eilėmis. Čia auga įvairi dekoratyvinių augalų kolekcija – skroblai, kukmedžiai, kėniai, cūgos ir kita. Labai gausu daugiamečių gėlių. Parkas itin žalias, jis turėtų patikti gamtą vertinantiems lankytojams.
Parko vakarinėje dalyje tradiciškai įrengta vaikų žaidimų aikštelė. Šis aktyvių pramogų kompleksas tapo neatsiejamas nuo bet kurios poilsiui skirtos viešos vietos. Reformatų parkas gali būti vieta, kur susitinka įvairios kartos, įvairūs žmonės, jie mini istoriją, žavisi dabartimi bei kartu ilsisi.
Vilniaus miesto parkų miškininkas Raimundas Ereminas
