Miestas

Minimas 30-asis Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gimtadienis

. 1991 m. spalio 11 d. atidaryta tuometinė Vilniaus greitosios pagalbos, o dabar – Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė (RVUL) buvo pirmoji nauja gydymo įstaiga šalyje, duris atvėrusi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Gydytojai ir slaugytojos kelis mėnesius prieš atidarymą dirbo sargais bei valytojais ir tik vėliau ėmėsi savo tikrųjų pareigų, dėl ekonominės blokados trūko medicininės įrangos, vienkartinės darbo priemonės neegzistavo, bet visus sunkumus nusvėrė jaunos ir ambicingos komandos entuziazmas ir vienybė. Per 30 metų ligoninė tapo viena svarbiausių ir moderniausių šalies gydymo įstaigų.

Gydytojai-sargai ir po Vilnių „išmėtyta“ įranga

RVUL statybos vyko nuo 1985-ųjų, o likus porai metų iki ligoninės atidarymo į darbą buvo priimta viena pirmųjų darbuotojų – Medicinos technikos priežiūros skyriaus darbuotoja Reda Alundarienė. Ji pasakoja, kad tuo metu dauguma įrangos ir baldų buvo nupirkta ir traukiniais atvežta iš Vengrijos. Dalis jos buvo sandėliuojama ligoninės patalpose, dalis – įvairiose Vilniaus miesto vietose ir net Nemenčinėje buvusiuose sandėliuose. „Prasidėjus ligoninės įrengimui vykdavo „planuotės“, kurių metu montuotojai prašydavo, pavyzdžiui, konsolių. O juk viskas buvo sudėta į dėžes ir „išbarstyta“ po Vilnių – reikėjo ieškoti. Laimė, vengrai viską supakavo, tvarkingai sunumeravo ir sudokumentavo, todėl buvo galima „susekti“, kokia įranga kurioje Vilniaus vietoje, kurioje dėžėje saugoma“, – pasakoja ji.

Įrenginėjamą ligoninę reikėjo saugoti, bet šiai užduočiai buvo pasamdyti ne sargai, o būsimi ligoninės darbuotojai – gydytojai ir slaugytojai. Chirurginių instrumentinių tyrimų skyriaus (CHITS) vedėjas Aurelijus Grigaliūnas prisimena: „Ligoninėje pradėjome dirbti anksčiau nei ji atsidarė, todėl prisidėjome prie jos statybų, įrengimo ir saugojimo – dažėme palanges, nešiojome baldus, valėme sienas ir plovėme langus. Kiti kolegos pasiskirstę pamainomis ją saugojo, kad niekas nepavogtų medicininės įrangos ir kompiuterių.“ Ilgamečiai darbuotojai prisimena, kad nors bandymų kažką pasisavinti ir būta, bet didelių nuostolių pavyko išvengti – liko tik šypseną keliantys prisiminimai apie naktinę sargybą, klebenamus langus ir netyčia ligoninėje užrakintus kolegas.

 

Skubi pagalba – 11 tūkstančių dienų be pertraukos

Vienas iš pagrindinių naujosios ligoninės tikslų nuo jos atidarymo buvo teikti skubią pagalbą Vilniaus miesto ir regiono gyventojams. Tam buvo skirti du skyriai – Priėmimo skyrius ir Traumatologijos punktas. Skubios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja Anžela Černiavskaja atskleidžia, kad pirmaisiais metais pacientų srautas buvo gerokai mažesnis, skyrėsi pacientų traumų pobūdis: „Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo fejerverkų sukeltais sužalojimais – amputuoti pirštai ir plaštakos buvo įprastos traumos. Buvo ir žymiai daugiau autoįvykiuose nukentėjusių žmonių.

Darbą sunkino tai, kad nebuvo vienkartinių darbo priemonių, pavyzdžiui, neturėjome jau paruoštų gipsinių tvarsčių, todėl juos gamindavome patys – paimdavome bintą arba sukarpydavome marlę, dėdavome vieną sluoksnį, pabarstydavome gipsu ir ant viršaus dėdavome antrą sluoksnį binto. Viena vertus, buvo sunku, kita vertus – bandydavome įvairiais būdais suktis iš situacijos, stengėmės būti optimistiški ir kūrybiški.“ Netrūko ir kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, užstrigus Priėmimo skyriaus durų spynai darbuotojams teko skubiai laužti duris, kad galėtų greitosios pagalbos automobilyje esantį pacientą su trinkančiu kvėpavimu nuvežti į reanimacinę palatą ir išgelbėti jo gyvybę.

Per trisdešimt metų sąlygos pasikeitė – tapo nepalyginamai geresnėmis, bet išaugo pacientų srautas: per metus RVUL Skubios pagalbos skyrius sulaukia daugiau nei 100 tūkstančių pacientų, arba vidutiniškai 250–300 žmonių per parą (darbo pradžioje 140–160) – tai yra didžiausias šalyje skubios pagalbos besikreipiančių žmonių srautas. Į šį skyrių Greitosios medicinos pagalbos (GMP) automobilis atvažiuoja kas 12 minučių, kas antras GMP automobilis su pacientu Vilniuje atvažiuoja būtent į mūsų ligoninę.

 

Istorija apie šešis maišus eksplantų

Darbuotojai prisimena, kad ką tik suburta jauna ligoninės komanda svajojo žengti koja kojon su Vakarų pasaulio medicina, todėl netrukus po ligoninės atidarymo įvairių sričių gydytojai visais tuomet prieinamais būdais stengėsi mokytis ir taikyti modernius gydymo metodus. Pavyzdžiui, buvo pradėtas formuoti modernus požiūris į ortopediją traumatologiją, atsisakyta skeletinių tempimų. „Turbūt vienas iš įdomiausių ortopedijos traumatologijos vystymosi mūsų ligoninėje aspektų pačioje įstaigos veiklos pradžioje buvo iš Vokietijos gautų eksplantų naudojimas. O istorija tokia: dešimtojo dešimtmečio pradžioje mums labai trūko implantų, plokštelių, sraigtų. Tačiau maždaug 1995 m. iš Vokietijos medikų gavome šešis didelius maišus eksplantų, t. y., iš pasveikusių pacientų pašalintų implantų, kuriuos galėjome panaudoti mūsų atliekamose operacijose. Tik dėl šios priežasties ėmėme daugiau operuoti ir tobulėti. Žinoma, gerėjant ekonominei situacijai šalyje, jų atsisakėme“, – pasakoja prof. Valentinas Uvarovas.

Profesorius pabrėžia, kad jaunos ir ambicingos komandos pastangomis RVUL buvo padėti pagrindai dabar stambiausiam Ortopedijos ir traumatologijos centrui Lietuvoje, kuriame atliekamos labai plataus spektro operacijos: „Užimame pirmaujančias pozicijas klubo ir kelio sąnario endoprotezavimo, pėdos, dubens chirurgijos srityse, esame peties ir stuburo chirurgijos lyderiai. Ypatingas operacijas atliekame esant kaulo onkologiniams susirgimams. Esame unikalūs ir tuo, kad dirbame kartu su plastikos chirurgais, o tai reiškia, kad galime vienu metu atlikti sunkių kaulinių ir minkštųjų audinių sužalojimų operacijas vienu metu. Gydydami naudojamės inovatyviomis technologijomis, pavyzdžiui, 3D anatominiu modeliavimu.“

Operacijos be pjūvių, arba laparoskopijos pradžia

„Tai, kas anksčiau atrodė kone stebuklas, dabar yra mūsų kasdienybė“, – sako I Chirurgijos skyriuje dirbantis gydytojas chirurgas Moisėjus Racinas ir priduria, kad RVUL buvo viena iš vos kelių šalies ligoninių, kuriose prasidėjo videolaparoskopinės chirurgijos plėtra. Tai buvo natūralus žingsnis, nes ligoninės kolektyvas siekė pasenusius gydymo metodus keisti naujais, gydytojams netrūko drąsos tuos metodus išbandyti.

 

„Pirmąsias laparoskopines operacijas mūsų ligoninėje atliko dr. Juozas Stanaitis, gydytojai Aurelijus Grigaliūnas ir Nijolė Šileikienė. Iš chirurgų, kurie neužsiėmė endoskopija, aš buvau vienas pirmųjų, pradėjusių operuoti laparoskopiniu būdu. Įdomu tai, kad operuojant vykdavo transliacijos iš operacinių – kiekviename skyriuje stovėjo televizorius, todėl gydytojai galėjo stebėti laparoskopinių operacijų eigą. Be to, mūsų ligoninėje lankėsi ir operavo pats minimaliai invazinės chirurgijos „tėvas“, profesorius Kurtas Semmas. Tai buvo didžiulis įkvėpimas visiems”, – pasakoja M. Racinas.

Gydytojas paaiškina, kad laparoskopija yra operavimo būdas, kai per kelis nedidelius pjūvius naudojant optinę sistemą ir specialius plonus įrankius atliekama operacija. Po jos nelieka didelių randų, sumažėja komplikacijų tikimybė, o pacientų atsistatymas yra žymiai greitesnis. Dabar didžioji dalis operacijų RVUL atliekama minimaliai invaziniu arba laparoskopiniu metodu: jis taikomas ne tik įvairioms pilvo, bet ir ginekologinėms, urologinėms ir kitų sričių operacijoms, pavyzdžiui, kolegos iš Urologijos skyriaus vieninteliai Lietuvoje atlieka prostatos adenomos šalinimo operacijas lazeriu (HoLEP).

Tobulėjant technologijoms, tobulėja ir gydytoja

30-ies metų jubiliejų švenčiantys ligoninės darbuotojai vienbalsiai sutinka, kad medicinos pažanga per trisdešimt metų buvo išties stulbinanti, o kartu su ja tobulėjo ir jie patys. Paklausti apie ateities vizijas sako, kad technologijoms ir toliau vystantis Vakarų Europos ir JAV ligoninių operacinėse vis mažiau stebina robotai, artimiausiais dešimtmečiais jie chirurgų tikrai nepakeis.

 

„Manau, kad robotika turi tam tikrą nišą, kurioje galėtų būti naudojama. Pavyzdžiui, JAV kai kur protezavimo operacijas vadovaujant chirurgui jau atlieka robotas ir gali būti, kad kai kurie jo judesiai, pakrypimo laipsnis yra tikslesni nei žmogaus. Tačiau chirurgo įsikišimo išvengti neįmanoma – robotui reikia perimetro orientyrų, kuriuos indikuoti turi chirurgas. Be to, operuojant dažnai iškyla niuansų, kurių joks robotas neturi abstraktaus mąstymo, todėl negali interpretuoti taip, kaip tai daro chirurgas. Todėl chirurgai ir visa operacinės komanda toliau sėkmingai dirbs, tobulins savo įgūdžius, o operacijoms naudos moderniausią įrangą ir vadovausis naujausiais metodais“, – sako RVUL gydytojas ortopedas traumatologas doc. dr. Manvylius Kocius.

Robotų „nebijanti“ ligoninės komanda (apie 500 gydytojų ir gydytojų rezidentų, daugiau nei 500 slaugytojų ir daugiau nei 300 slaugytojo padėjėjų) optimistiškai žvelgia į ateitį, o doc. dr. M. Kocius sako: „Nepaisant daugybės sunkumų tapome stambiausia šalies skubiosios medicinos arterija ir klinikinės chirurgijos branduoliu, mūsų ligoninėje veikia didžiausias Ortopedijos ir traumatologijos centras, vienas iš šešių Lietuvoje insulto centrų, vienintelis Lietuvoje Toksikologijos centras ir kiti svarbūs padaliniai.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
8 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 
Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button