Vasario 12 d. Lukiškių kalėjime įvyko valstybės turtą valdančios ir jos priežiūrą užtikrinančios valstybės įmonės Turto bankas organizuotas tarptautinis forumas „Lukiškių kalėjimo vizija. Galimybės ir iššūkiai”. Pranešėjai iš Lietuvos, Lenkijos ir Olandijos dalinosi tiek Lukiškių įveiklinimo galimybėmis, tiek panašių objektų įveiklinimo istorijomis. Forumo pranešėjai ir dalyviai dažniausiai kartojo mintį, kad lemiamos reikšmės komplekso ateičiai turės paveldo apsibrėžimas komplekse, o su Lukiškių atgimimu siejo ir dalies Vilniaus centro atgimimą.
Forume atidarymo žodį pasakė Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, teisingumo ministro patarėjas Gintaras Žandaravičius ir Turto banko generalinis direktorius Mindaugas Sinkevičius.
„Šis kalėjimas yra pastatytas kaip kompleksas ir raginčiau nepasiduoti pagundomis jį skaidyti. Norint, kad šis objektas gyvuotų ir duotų kultūrinę, ekonominę ir kitokią naudą, reikia, kad jis liktų integralus. Labai norisi, kad šis objektas nebūtų nei geras, nei blogas, o būtų integruotas į šią miesto dalį“, – atidarydamas renginį kalbėjo Vilniaus miesto meras R. Šimašius.
„Ministerija nori lyderiauti ieškant laikino sprendimo, o vėliau, kai bus parengta įveiklinimo studija, geriausias sprendimas būtų ilgalaikė nuoma arba operatoriaus paieška, kad gyvenimas čia vyktų visą parą ir ištisus metus. Susidomėjimas labai didelis, gauname daug užklausų tiek iš vietinių dalyvių, tiek iš užsienio. Tikiuosi, kad visi kartu padarysime gerą viziją ir turėsime kuo pasidžiaugti“, – teigė teisingumo ministro patarėjas G. Žandaravičius.
„Norėčiau padėkoti Vilniaus miesto savivaldybei už įsitraukimą į procesą, nes be jo negautume gero rezultato. Taip pat Teisingumo ministerijai ir ministrui, nes jei ne sprendimas iškelti kalėjimą, tai mes šiandien neturėtume apie ką kalbėti“, – teigė Turto banko generalinis direktorius M. Sinkevičius.
Pristatydamas istorinę Lukiškių analizę Vokietijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis dr. Felixas Ackermannas teigė, kad kalėjimo kompleksas nuo pat pradžių buvo multifunkcinis objektas. Kalėjimas veikė ne tik kaip kalėjimo erdvė, tačiau ir kaip darbo bei religijos – komplekse veikė žydų, katalikų ir stačiatikių maldos namai. Taigi, pasak jo, šis kompleksas turi būti suvokiamas kaip viešoji, o ne izoliuota vieta.
Architektas ir urbanistas Martynas Marozas kartu su partneriais atlikęs esamos būklės analizę, konstatuoja, kad komplekso skirtingų pastatų konversijos galimybės itin nevienodos. Lengviausiai pritaikomos administracinio ir gamybinio pastato patalpos, o sudėtingiausia – kalėjimo ir cerkvės. Padidinti konversijos galimybes galima vietoje nevertingų pastatų įkurdinant modernius pastatus.
„Kalėjimo komplekso transformacijai būtinas aktyvus paveldo apsaugos ir puoselėjimo institucijų įsitraukimas. Svarbu susitarti dėl skirtingų saugojimo režimų ir vertybių skirtingose komplekso dalyse. Tik tada galima judėti pirmyn“, – teigia ekspertas, pabrėžęs, kad šiuo metu aplink Lukiškes gyvena tik 300 gyventojų, tad būtina formuoti bendruomenę, dalį pastatų verčiant į gyvenamosios paskirties.
Lukiškių kalėjimo įveiklinimo studijos projekto kuratorė dr. Inga Urbonaitė-Vadoklienė pristatė Murate (Florencija, Italija) kalėjimo atvejį. Statytas kaip vienuolynas, jis buvo transformuotas į kalėjimą, o uždarytas 1985 m.
„Svarstymai apie pertvarką prasidėjo tik 2000 m. – tiek laiko užtruko visuomenei pasiruošti, o pritaikytas visuomenės reikmėms tik 2014 m. Italai Murate kalėjimą pavertė multifunkciniu kultūros ir socialinių paslaugų centru – čia veikia menininkų programos, taip pat jautrių socialinių grupių palaikymo programos, pavyzdžiui, socialinio būsto“, – kaip vieną iš pavyzdinių įveiklinimo atvejų minėjo specialistė.
Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius aptarė atvejus, kai kultūros paveldo objektai yra prikeliami antram gyvenimui. „Kai dirbama su kultūros paveldo objektais, visada stengiamasi suprasti kontekstą – kai jį suprantama, tuomet galime programuoti pokyčius, nepažeisdami to objekto esmės. Naujos architektūros intervencija turi vykti tik suvokus senosios architektūros idėją“, – sinergijos esmę dėstė architektas.
Kaip artimą Lukiškėms pavyzdį, jis pateikė Leeuwardeno kalėjimą, kuris buvo paverstas hosteliu. „Čia yra viskas išsaugota – nuo langų iki durų. Suprantu, kad į tokią erdvę prisikviesti žmogų 2-3 dienoms galima, tačiau ilgesniam laikui sudėtinga. Galvodami, kaip paversti Lukiškes lankomu objektu, turėtume tą taip pat įvertinti“, – sakė L. Rekevičius.
Pasak jo, šiame objekte nėra atlikti detalūs paveldosauginiai tyrimai. Prieš planuojant intervencijas į kompleksą, paveldosaugininkai turėtų detalizuoti jo vertingąsias kultūros savybes. Tam reikėtų dviejų-trijų metų. Tuo laikotarpiu kompleksas galėtų būti naudojamas kitoms funkcijoms, tokioms kaip jaunimo ar socialinis centras.
Architektas, kelių architektūros studijų vadovas Johanas De Wachteris, kurio tyrimų laukas apima sovietinių rajonų transformacijas, forume skaitė pranešimą „Teritorijų atsinaujinimo strategijos“. Pasak jo, yra dvi strategijos, kaip elgtis su kultūrinio paveldo objektais: tai konservavimas ir pakartotinis panaudojimas. Pirmuoju atveju, pasirenkama viena iš kelių strategijų, kaip konservavimas, atnaujinimas ar restauravimas, tačiau nekeičiama pastato esmė. Kitu atveju, pastatas transformuojamas, jam priskiriamos naujos funkcijos.
„Ieškant naujos paskirties tokiems dideliems objektams, koks yra Lukiškių kalėjimas, reikia galvoti nestandartiškai – tuomet galima rasti netikėtų sprendimų. Dar vienas kritinis elementas pastato transformacijai, yra ryšys su miestu – reikia jį rasti, sėkmingai transformacijai“, – teigia konversijos specialistas.
Lukiškių kalėjimo įveiklinimo studijos projekto kuratorė dr. I. Urbonaitė-Vadoklienė pristatydama projekto eigą teigė, kad keliamas ambicingas tikslas – rasti bendrą komplekso stiprią ir ilgalaikę viziją ir dėl jos sutarti.
„Kryptis, kuria mes dirbame, yra daugmaž aiški. Tai nuolat veikianti daugiafunkcinė erdvė, orientuota į įvairialypę auditoriją, gyvybingas traukos magnetas. Komplekso koncepcinė idėja apjungia verslo, inovacijų kūrimo, kultūros, laisvalaikio ir socialinių paslaugų funkcijas“, – sakė ji.
Ji apibendrino skirtingų institucijų išsakytus poreikius. Vilniaus miesto savivaldybė Lukiškes mato kaip multifunkcinę erdvę, kuri savyje talpina švietimo ir neformalaus ugdymo, kultūros, sporto, sveikatos, socialinės, nevyriausybinių organizacijų erdves. Verslumą skatinančios organizacijos Lukiškėse mato startuolių buveinę, renginių centrą, ekspozicinę vietą. Kūrybos atstovai Lukiškėse tikėtųsi bendradarbystės erdvės, studijų, reginių vietos, ekspozicijų. Kultūros paveldo institucijos norėtų, kad būtų aktualizuota kultūrinė atmintis ir paveldas. Istorinės atminties institucijos jaučia poreikį Lukiškėse puoselėti istorinę atmintį, turėti muziejus ir administracinei veiklai skirtas patalpas. Įvaizdžio ir plėtros institucijos kompleksą siūlo išnaudoti didinant regioninį pranašumą, investicijų pritraukimui, turizmo skatinimui, taip pat laisvalaikiui ir pramogoms.
Tai pat ieškant idėjų buvo suorganizuotos dvi kūrybinės dirbtuvės. Apibendrinant ten pateiktas mintis, I. Urbonaitė-Vadoklienė sakė, kad buvo išreikštas kultūrinės funkcijos poreikis, kuris susijęs su kultūros produkcija, sklaida ir edukacija. Taip pat poreikis socialiniai integracijai, kuris susijęs su bendra erdve kūrybos, meno, kultūros ir verslo sintezei. Dirbtuvių dalyviai išreiškė pageidavimą, kad kompleksas būtų valdomas demokratiškai, derinant dalyvių įvairovę, finansavimą, valdymo formą ir interesus.
Forumu baigiamas renginių ciklas, kuriuo buvo siekiama supažindinti visuomene, suinteresuotas puses ir institucijas su Lukiškių komplekso istoriniais, sociokultūriniais, architektūriniais, urbanistiniais ir rinkos ekonomikos aspektais, o taip pat surinkti lūkesčius dėl komplekso ateities.
Šiuo metu yra surinkta institucijų poreikiai ir vizijos, ką būtų galima daryti uždaryto kalėjimo komplekse. Kartu su visuomenės idėjomis, šie pasiūlymai bus analizuojami ekspertų, kurie išgrynins ir atrinks realiausius Lukiškių komplekso panaudojimo scenarijus planuojamų profesionalų kūrybinių dirbtuvių metu. Įvertinus ekonominį šių siūlymų pagrįstumą, nustačius galimus pastato naudotojus ir įvertinus jų poreikius bei galimus veikimo principus, bus formuojami tolimesni žingsniai.
Turto bankas buvo paskelbęs atvirą kvietimą tapti kūrybinių dirbtuvių komandos dalimi. Pasibaigus paraiškų teikimo terminui, po atrankos komisijos vertinimo, kurią sudarė Teisingumo ministerijos atstovas Gintaras Žandaravičius, Turto banko generalinis vadovas Mindaugas Sinkevičius, projekto kuratorė Inga Urbonaitė-Vadoklienė, „Vilnius connect“ projekto atstovė Julija Abromavičienė, Vilniaus miesto savivaldybės atstovė Rūta Matonienė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė bei nepriklausomas užsienio ekspertas Felixas Ackermannas, išaiškėjo kūrybinės komandos sudėtis. Atrinkti ekspertai: architektai Gilma Teodora Gylytė, Donatas Baltrušaitis, Vytautas Biekša, Gabrielė Ubarevičiūtė, nekilnojamojo turto strategai Nerijus Juodelis, Karolis Tuinyla, Mindaugas Kulbokas, verslo strategės Olga Belova, Laura Kairienė, sociologės Maryja Šupa ir Vita Kontvainė, kūrybininkai Linas Ramanauskas, Ūla Tornau, Giedrė Šileikytė ir Audronis Imbrasas, architektūros studentai Motiejus Vyšniauskas, Rytis Cikanavičius.
2019 m. liepos mėnesį Vyriausybė protokolu pavedė Turto bankui atlikti Lukiškių komplekso galimybių studiją, išgryninant geriausius objekto įveiklinimo būdus. Turto bankas ruošia tik galimybių studiją, jam pastato valdymas nėra perduotas.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo uždarytas šių metų liepos 2 d. Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimo kompleksas išsidėstęs beveik 2 hektarų plote Vilniaus centre. Komplekse yra šeši pastatai, saugomi valstybės: administracinis pastatas, Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvės pastatas, gamybinis pastatas, kalėjimo pastatas, kalėjimo-ligoninės pastatas, tvora ir kontrolinis perėjimo postas. 1904 m. baigtas statyti pastatas į Kultūros vertybių registrą įtrauktas nuo 2002 metų.
