Miestas

Gedimino kalno šlaite atrastas naujas bokštas

2019 m. Gedimino kalno pietiniame šlaite, pasivaikščiojimo tako į kalną pradžioje, buvo atkastos mūrinio viduramžių bokšto sienos. Šiemet tyrimai pratęsti. Archeologiniai ir architektūriniai tyrimai dar tik įpusėjo, neapsispręsta, ką reikės su šiuo bokštu daryti. Radinys iš tikrųjų unikalus, nors apie bokšto šioje vietoje egzistavimą buvo žinoma dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. 1995 m. tvarkant taką buvo atkasta šio bokšto sienos dalis, bet tuomet daugiau tyrimų nebuvo atlikta. 1737 m. sudarytame Fiurstenhofo Vilniaus plane šioje vietoje parodytas daugiakampis mūrinis bokštas ir nuo jo aukštyn šlaitu kylanti mūrinė gynybinė siena. Kita siena nuo bokšto leidžiasi žemyn link kito panašaus bokšto, stovėjusio visai netoli Karališkojo malūno kanalo. Pastarasis bokštas iki šiol nerastas.

Pilių teritorija vadinamajame Johano Georgo Maksimiliano Fürstenhofo Vilniaus plane. 1737 m.

Ši nuoroda leido atsirasti ilgaamžei legendai apie gilų šulinį, kuriame buvo laikomi kaliniai. XIX a. viduryje, jau seniai dingus Valdovų rūmams ir gynybinėms sienoms bei bokštams, romantiniuose rekonstrukciniuose Vilniaus pilių brėžiniuose ir vaizduose buvo vaizduojamas senovinis mūrinis bokštas pietinėje kalno pašlaitėje, vadintas kalėjimu. Šio „kalėjimo“ vaizdas ir vieta įsitvirtino ne tik ikonografijoje, bet ir XIX a. mokslininkų darbuose. Dėmesys jam buvo parodytas Pompėjaus Batiuškovo sudarytame Vilniaus vaizdų albume (išleistas 1874, l. 2), jį pastebėjo ir Mykolas Homolickis: „… prie Pilies kalno iš pietų pusės, šiek tiek daugiau į rytus, buvo bokštas, vėliau vadintas in fundo. Iš daugelio senolių dar galima išgirsti, kad šiame, neva plačiame ir sausame šulinyje, kurio gylis siekė 12 uolekčių (tai būtų apie 7,20 m), iš viršaus tik menkai uždengto, prieš 1780 m. kalėjo tokia ponia Piščalova, nunuodijusi savo vyrą (…)“ (M. Homolicki, O planach Wilna, jakiem było w XVI wieku, in: Wizerunki i roztrząsania naukowe, t. 24, Wilno, 1843, p. 33). Neabejotinai, M. Homolickis naudojosi XIX a. skleistais pasakojimais.

Neseniai istorikas Domininkas Burba paskelbė straipsnį apie Pilies bokšto kalėjimą (D. Burba, Vilniaus pilies bokšto kalėjimas XVIII a.: lokalizacija, bausmių pobūdis ir atlikimo praktika, in: Viešosios ir privačiosios erdvės XVIII amžiaus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje : mokslinių straipsnių rinkinys / sud. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 297–316). Autorius pateikė įdomių žinių apie kalėjimus Vilniaus pilyse ir kalinimo praktikas XVIII amžiuje. Vis tik, XVII a. bajorų kalėjimą jis lokalizavo neteisingai.

 

Pasekime Vilniaus pilies kalėjimų istoriją dar kartą.

1621 m. mirus Vilniaus vaivadai ir LDK didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui, buvo sudarytas naujas Vilniaus vaivados ekonomijai priklausančių pastatų ir valdų inventorius. Inventoriaus tekstas pradedamas Tribunolo pastatų Vilniaus Žemutinėje pilyje prie vartų į Pilies gatvę aprašymu:

„Iš pradžių – teismo pastatai. Įėjus pro vartus iš kairės pusės – bajorų kalėjimas (turma szlachecka), priešais kurį įtaisyta pertvara iš rąstų, apkalta malksnomis, įėjus už šios pertvaros durys ant vyrių ir su sklende, prie šių durų nišose iš abiejų pusių medinės kaladės ir grandinės kaliniams prikaustyti; už šių durų dar vienos durys į kalėjimo priemenę, ant geležinių vyrių su antaba ir taip pat su dviem mediniais skląsčiais. Iš šios priemenės į patį kalėjimą dar vienos durys ant vyrių, su sklende. Paskui įėjus į šią priemenę kairėje gilus kalėjimas laikyti kalinius, kurie yra pasmerkti mirties bausmei, nuo seno tuščias, uždarytas geležinėmis grotomis, į šį kalėjimą veda durys ant trijų vyrių su geležine užrakinama sklende. Paskui vėl grįžus į tą priemenę mūre penktosios nedidelės durelės ant vyrių su rakinama sklende, pro kurias kalinius nakčiai išveda į rūsį. Šeštosios durelės ant vyrių su sklende į kambarį (swietołka), kuriame trys grotuoti langai, nišos apkaltos apsilupinėjusia skarda, langinės ant vyrių, krosnelė paprasta, sena, lubos ir perdangos medinės, senos, vanduo pro jas teka, reikia pataisyti; priešais šį kambarį tamsus rūsys, į jį dvejos durys ant vyrių su antaba. Išėjus iš kalėjimo einama į teismo patalpas viršuje, į jas veda platus praėjimas“.

Toliau seka detalus Tribunolo patalpų aprašymas. Paskui aprašomas dar vienas prie Tribunolo buvęs kalėjimas, vadinamas turma namiestnica, skirtas nekilmingiesiems „W tyle tego budowania druga turma namiestnica, gdzie przed tym pospolitego czlowieka sadzono“, šios patalpos po 1610 m. gaisro stovėjusios tuščios. Į šį kalėjimą įėjus buvo gilus šulinys, apie keturis sieksnius gilyn (apie 7,76 m, skaičiuojant, kad lietuviškas sieksnis buvo 194 cm ilgio), į jį vedė durys ant vyrių; prie šio kalėjimo buvo dar vienas tamsus rūsys, į kurį taip pat vedė durys ant vyrių, pusė jų geležimi apkaustyta, šiame rūsyje buvo du grotuoti langai, o iš čia prie priemenės, vedančios į Tribunolo posėdžių menę, stovėjo apskritas mūrinis bokštas, tik gegnėmis perdengtas (vadinasi, dar remontuojamas – B. R. V.), po kuriuo buvo rūsys; į jį vedė ąžuolinės durys ant vyrių, jose buvo įrengtas grotuotas langelis, šis rūsys priklausė Vilniaus pilies statybininkui (t. y., pilininkui). Paskui inventoriuje nurodoma, kad pagal 1622 m. vaivadijoje priimtą įstatymą panaikinus kalėjimą Aukštutinėje pilyje, vietoje jo didžiojo kunigaikščio ir karaliaus Zigmanto Vazos lėšomis statomas naujas bokštas prie Vilnios už Šv. Stanislovo bažnyčios. (žr. Инвентарь виленскаго замка. 1622 г., in: Акты издаваемые виленскою коммиссиею для разбора древних актов, Вильна, т. 20, 1893, с. 280–283: Akt inwentarza ekonomii wileńskiey, J. W. Imści panu Pocieiowi – woiewodzie Wileńskiemu, hetmanowi W. X. Litt. służącemu [1622 IX 4]).

 

Štai ši paskutinė žinia apie statomą naują kalėjimo bokštą „prie Vilnios už Šv. Stanislovo bažnyčios“ D. Burbą ir suklaidino.

Juo pasekė VŠĮ Archeologijos centras specialistai, 2020 m. liepą išleidę lankstinuką „Vilniaus pilių bokštas-kalėjimas“, kuriame teigiama, kad sekant D. Burbos surinkta medžiaga, 2019 m. atkastas mūrinis bokštas ir yra šis 1622 m. statomas kalėjimas „prie Vilnios“. Jis, pasak lankstinuko autorių, kalėjimui buvo naudotas XVIII a. ir paminėtas 1781 m.

Kur 1622 m. buvo statomas naujas kalėjimo bokštas?

XVII a. dokumentų rinkiniuose, kuriuose minimi privatūs sklypai patrankų liejykloje arba Puškarnioje – teritorijoje į vakarus nuo katedros, tarp dabartinės Tilto g. ir Gedimino pr., Šv. Jurgio karmelitų bažnyčios rajone, – privilegijų ir duočių santraukose, įrašytose į Lietuvos Metrikos knygas, laikas nuo laiko minimi Vilniaus pilininko (horodničiaus) jurisdikcijoje buvę sklypai. 1634–1643 m. du tuščius sklypus iš pilininko gavo Jonas Suzanskis (LM, kn. 114, l. 179 v-180). Vienas iš jų buvo už Pilies vartų (vartai nuo katedros į Tilto gatvę) einant į liejyklos pusę, priešais Bajorų bokštą prie Vilnelės iš dešinės (Wieża Szlachecka), lygiagretus su tiltu į Puškarnią; o kitas – prie valdovo vežiminės.

 

Kelio, vedusio per Puškarnią, Žemutinės pilies ir mūrinio tilto pusėn atkarpa nuo Šv. Jurgio bažnyčios iki Katedros vadinosi Pilies gatve. Ties Katedra šis kelias rėmėsi į gynybinius vakarinius Žemutinės pilies vartus ir bokštą, vadinamą Bajorų bokštu (Wieża Szlachecka).

Kitas svarbus šaltinis apie tą patį bajorų kalėjimą dar geriau nusako jo vietą:

1641 m. vasario 21 d. Vladislovas Vaza išdavė privilegiją žemės sklypui prie Žemutinės pilies miestiečiui Martynui Norgelevičiui Šlenskiui, kurioje aprašyta šio sklypo lokalizacija, paminint bajorų kalėjimą: „… davėme jam žemės sklypą […], už mūsų Vilniaus pilies, ir prasidedantį nuo tilto per Vilnios upę galo, šonu nuo mūsų pilies bokšto, kur yra bajorų kalėjimas, tuo pačiu šonu nuo mūsų Vilniaus pilies tilto už Katedros vikarų namelių prie pat Neries upės, besibaigiantį ta mūro siena iki pat upės, kitu šonu – nuo minėtosios Vilnios upės iki tilto […]“ (LM, kn. 113, l. 607). Sklypo ilgis buvęs 145 uolektys, plotis – 54 uolektys (arba apie 87 x 32 m dydžio, skaičiuojant senąją uolektį buvus apie 60 cm.

 

Šiame tekste bajorų kalėjimo bokštą lokalizuoti padeda Katedros vikarų nameliai ir Neries upė. Tiltas per Vilnios upę, kuris čia minimas, buvo priešais Katedrą ties dabartine Tilto gatve. Čia XVII a. ir, galbūt, vėliau būta bajorams skirto kalėjimo bokšto.

Kada šis bokštas dingo žinių neturime. Ar XVIII a. šaltiniuose, kuriuos mini D. Burba, ir ypač 1762 m. Vilniaus ekonomijos inventoriuje minimas bokšto kalėjimas su rūsiais, buvęs už Šv. Stanislovo katedros, jau apleistas ir užstatytas kitais pastatais, yra tas pats, paminėtas kaip statomas 1622 m. dokumente – kol kas negalime tvirtinti, bet labai panašu. Tačiau šiuo metu tyrinėjamą bokštą, priklausiusį viduramžiais atsiradusiai gynybinei Aukštutinės ir Žemutinės pilių sistemai, priskirti XVII a. pradžioje naujai statomam pilies bokštui-kalėjimui netikslu.

Autorė Birutė Rūta Vitkauskienė

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
65 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button