Miestas

Berlyno sienos grafičiai Senamiestyje įgavo naujų spalvų (nuotraukos)

Ant sienų galima piešti ne tik dažais, bet ir plastikiniais maišeliais bei džinsų detalėmis. Tokia penktadienį Vilniaus senamiestyje vykusio renginio patirtis. Staiga senamiestyje iškilę Berlyno sieną primenantys blokai pakvietė praeivius stabtelėti ir prisijungti priešti. Berlyno sienos grafičiai netrukus įgavo ir naujų spalvų, ir prasmių.

Nedrąsius pirmuosius potėpius netrukus pakeitė ryškūs ir platūs: ne tik teptukais, bet ir pirštais. Iki vėlaus vakaro vilniečiai ir miesto svečiai mėgavosi laisve kurti ant sienų taip, kaip nori ir jaučia. 

Užsispaudęs ant pirštų juodos, raudonos ir geltonos spalvos dažų, į renginį užsukęs Martynas vienu brūkštelėjimu paliko Vokietijos vėliavos žymę. 

 

Iš Nikaragvos kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis ir politikos mokslus studijuojantis Davidas stabtelėjo gerai valandai. Jo nupieštas medis – priminimas, kad norint auginti šakas, reikia puoselėti ir savo šaknis.

Iliustratorė Rita Kalinka atskirą sienos bloką ištapė gėlėmis, įskaitant ir ant sienos kabėjusius maišelius iš nebereikalingų džinsų. Tai – jos būdas sugriauti mitą, kad iš naudotų žaliavų sukurti nauji daiktai yra mažiau patrauklūs nei tie, kuriems naudojamos naudos žaliavos. 

Susidomėjusi teminiais savaitgaliais Vilniuje iš Rygos atvyko ten dirbanti indų kilmės IT specialistė Heta. „Negailestingi režimai gali greitai aptemdyti žmonių širdis, bet kažkaip jos vis tiek geba išauginti rožes – gėles ateities kartose“, – baigusi piešti pakomentavo ji. 

 

Akimirksniu ant vieno iš blokų atsirado užrašas „Alexanderplatz“ – originalus vienos žymiausių Berlyno aikščių pavadinimas. Jį praeivės užrašė ne dažais, o suplėšytų džinsų juostomis ir įrėmino atkarpomis iš sulydytų plastikinių maišelių. 

Šią techniką, kai lygintuvu sulydomi ketvirtu numeriu pažymėti pakuočių maišeliai, savo kūriniams naudoja menininkė Laura Petruškevičiūtė. Ji dažnai mato nuostabą žmonių veiduose, netikinčių, kad į šiukšliadėžę keliaujantys maišeliai yra tokie gražūs ir spalvinti – tereikia įsižiūrėti. 

“Plastikas nebūtų blogai, jei su juos elgtumės atsakingai“, – savą požiūrio kampą pasiūlė Liepa Vaitkevičiūtė iš pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“. 

 

Tris valandas turėjęs trukti renginys užsitęsė iki sutemų – palikti savo ženklus ant sienų jungėsi vis nauji žmonės, susidomėję vokiškos kultūros ženklų prisipildžiusiu Vilniaus senamiesčiu. 

Prie didžiulio džinsinio Vokietijos žemėlapio jie prisiminė ten aplankytas vietas, prisiminė girdėtas vokiškas frazes ir šioje šalyje gyvenančius artimuosius.  

Grafičiais išmarginti sienos likučiai Berlyne – vienas lankomiausių turistinių objektų Vokietijos sostinėje. Jie piešiniais ir užrašais perteikia daugybės gatvės menininkų požiūrį į suvaržytas žmonių laisves, kai po Antrojo pasaulinio karo Berlyne kone per naktį išdygo betono blokų ir spygliuotos vielos užtvarai, staiga atskyrę šeimas, atėmę galimybę pasiekti savo namus ar darbovietes, o galiausiai beveik trims dešimtmečiams visas Vakarų Berlynas buvo visiškai atribotas nuo Rytų Vokietijos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. 

 

„Nauji laikai – nauji iššūkiai. Nors nevaržo betono sienos, žmones tebeskiria įvairūs nusistatymai bei mitai. Pavyzdžiui, dėl aplinkosaugos: klimato kaitos, atliekų rūšiavimo, atsakingesnio vartojimo. Apie tai ir norėjosi pasikalbėti per piešinius ant sienų“, – renginio idėją pristatė jį sumaniusi Milda Paukštė iš džinsus naujam gyvavimui prikeliančios studijos „Denim diaries“.

Garsusis Vokietijos Demokratinės Respublikos vadovo Ericho Honeckerio ir SSRS vadovo Leonido Brežnevo bučinys jai – tarsi vienkartinio kavos puodelio iliustracija.

„Šis politikų bučinys vadinamas ir brolišku, ir pražūtingu. Kaip ir kavos puodelis iš popieriaus ir plastiko mišinio. Jis neturi vilties būti perdirbtas – geriausiu atveju, sudegintas. Pražūtinga meilė“, – apibendrino Milda, džinso skiautėmis įrėminusi plastikinį L. Brėžniavo ir popierinį E. Honeckerio siluetus. 

 

Ant Berlyno sienos daug piešusio menininko Thierry Noir mėlyngalvį personažą raudonomis lūpomis ji „panardino“ į šimtų kniedžių jūrą. Tai – tik maža dalis kniedžių iš daugybęs džinsų, kuriuos vilniečiai kartu su kita nebereikalinga tekstile ir daiktais atveža į gerų daiktų dalinimosi stoteles „Dėk’ui“ ir taip suteikia jiems viltį būti vėl panaudotiems. 

Lygiai taip naują paskirtį gavo ir Berlyno sienos prisiminimu virtę kažkam nebereikalingi putplasčio lakštai iš didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės Liepkalnyje, priklausančios Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrui.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
7 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button