Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kultūros paveldo departamento ir kapinių administracijos atstovams pavyko išsiaiškinti iki tol net giminėms nežinomą žymios lietuvių egiptologės Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės(1885–1941) palaidojimo vietą Vilniaus Saulės kapinėse. Paaiškėjus, jog savo gyvenimą Egipto mirusiųjų kultūrai pašventusi tyrėja jau ilgus metus pati yra likusi be kapavietės, buvo nuspręsta jos atminimą įamžinti skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurtu sarkofago formos kenotafu su įrašu „SENOVĖS AIGIPTO PAKERĖTA SAULĖS DUKRA“.

Lietuviškoms kapinėms neįprastas kenotafas

Praėjusią savaitę Saulės kapinėse įrengto atminties ženklo formą įkvėpė ne tik svarbiausia Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės domėjimosi sritis – senovės egiptiečių mirties ir pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimas, ar vienas jos iš Egipto atvežtų eksponatų, bet ir pačios jos asmenybės ekscentriškumas, apie kurį pasakoja pažinojusieji M. Rudzinskaitę-Arcimavičienę.

„Inspiracija tapo tai, kad ji gyveno su mumija po savo pačios lova. Pagalvojau, kad net ir po mirties būtų gerai tą pratęsti. Ir jaučiu, kad jai tai patinka, nes man nebuvo jokių kliūčių, nors dažniausiai vis kas nors nutinka“, –  įspūdžiais dalinasi skulptorė Ksenija Jaroševaitė. 

M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė svajojo kada nors Lietuvoje surengti visų Lietuvoje saugomų egiptikos eksponatų parodą. Tarp jos surinktų eksponatų, kuriuos jos gyvenimo laikotarpiu dar buvo galima įsigyti ir išvežti už Egipto ribų, be mumijos ir sarkofagų, yra ir vienintelis Lietuvoje papirusas su „Mirusiųjų knygos“ ištrauka, kaukių ir daugybė smulkių amuletų. Eksponatus ji skolino Vytauto Didžiojo muziejaus „Egiptiškąjam kampeliui“, o kai muziejaus suteikiamos sąlygos netenkino – laikė juos savo namuose.

Detektyvu tapusi kapo paieška

Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė džiaugiasi, jog pavyko, nors ir po daug metų, išpildyti tyrėjos svajonę: „Pirmą kartą pamatyti visas Lietuvos muziejuose saugomas mumijas ir sarkofagus po vienu stogu buvo galima tik 2021 metais, kuomet atidarydami Istorijų namus surengėme parodą „Ką slepia sarkofagas? Senovės Egipto mumijų tyrimai“. Iškart po parodos atidarymo sukako 80-tosios Marijos mirties metinės, tad parodos rengėjoms kilo mintis aplankyti jo kapą. Tuomet net nekilo minties, kad kapas gali būti nežinomas net giminių tarpe. Buvo žinių, jog ji palaidota Bernardinų kapinėse, bet parodos komandai jose kapo nepavyko rasti. Džiaugiuosi, kad kolegė Simona Matuzevičiūtė rankų nenuleido ir šiandien galime pasidžiaugti tikrai išskirtiniu atminties ženklu šiai asmenybei“. 

Žinios apie egiptologės gyvenimo pabaigą taip pat yra miglotos. 1940 metais Vytauto Didžiojo universitetas iš Kauno buvo perkeltas į atgautą iš lenkų Vilnių, todėl kartu persikėlė ir tuomet jau silpnos sveikatos M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Čia ji gyveno viena. Tik ką buvo įvykusi okupacija, po pusantro mėnesio į Lietuvą atėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Tokiais neramiais laikais jos palaidojimo vietos vieni nė nežinojo, kiti supainiojo, galiausiai ji buvo pamiršta. 

„Atrasti buvusią palaidojimo vietą padėjo ilgus metus Kultūros paveldo departamente dirbusi ir kapines kuravusi Audronė Vyšniauskienė. Ji žinojo Vilniaus kapinių knygas bei planus. Siūlo galą užčiuopė 1961 metų inventorizacinėje knygoje. Ten esančiame įraše pažymėta, jog jau tada kapavietę žymintis medinis kryžius su įrašu apie 1941 metais palaidotą Mariją Rudzinskaitę buvo sutręšęs. Pagal senąjį kapinių planą buvo nustatyta apytikslė kapo – deja, jau buvusio – vieta, nes jis pagal galiojančią tvarką buvo iš naujo užlaidotas“, – pasakoja minėtos parodos bendrakuratorė, muziejaus restauratorė Simona Matuzevičiūtė, kuri ir ėmėsi įamžinimo iniciatyvos. 

Kenotafo pastatymą atviroje ir neužlaidotoje kapinių teritorijoje netoli buvusios kapo vietos organizavo Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su partneriais Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, saugančiu tyrėjos surinktą kolekciją, ir Vilniaus universitetu, kuris buvo paskutinė jos darbo vieta.

„Nors Vilniaus universitete M. Rudzinskaitė-Arcimavičienėdirbo tik paskutiniuosius metus, netiesioginis santykis su Universitetu ją siejo nuo pat karjeros pradžios. Egiptologėsspecializaciją ji įgijo studijuodama pas tuo metu garsiausią egiptologą prof. Borisą Turajevą, kuris buvo 1-osios Vilniaus gimnazijos (XIX a. įkurtos uždaryto Vilniaus universiteto patalpose) absolventas. Vėliau ne kartą kviesta atvykti dirbti į Vilniaus universitetą, mokslininkė griežtai atsisakė atvykti iki tol, kol sostinė nepriklausys Lietuvai. Atgavus Vilnių, nors ir trumpai, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė paskutiniuosius gyvenimo darbus užbaigė Vilniaus universitete“, – pasakoja Vilniaus universiteto rektorius prof. Rimvydas Petrauskas. Anot jo, Vilniaus universitetui didelė garbė prisidėti prie pirmosios Lietuvos egiptologės atminimo įamžinimo: „Linkime, kad visiems, siekiantiems mokslo ir pažinimo, šis kenotafasbūtų simboliškas priminimas nebijoti eiti nepramintais takais ir būti atviriems pasauliui“.

Ekscentriškumu garsėjusi egiptologė

M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė ją pažinojusių žmonių atmintyje išliko kaip egzotiška, visa galva ir širdimi į Senovės Egiptą pasinėrusi moteris, save vadinusi „Saulės dukra“ ir kviesdavusi aplankyti „manuosius Egipto dievus“.

Ji buvo pirmoji profesionali ir savo gyvenimo laikotarpiu vienintelė Lietuvos egiptologė, visą gyvenimą paskyrusi Senovės Egipto istorinio palikimo tyrimui, 1922–1940 metais dirbusi Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Visuotinės istorijos katedros docente. 1922 metais jos iniciatyva universitete pradėtas skaityti Senovės Rytų istorijos kursas, studentus supažindinęs su meno bei raštijos paminklais. 

Docentė visomis išgalėmis stengėsi savo meile senovės Egiptui užkrėsti ir studentus, ir visuomenę, todėl jį populiarino skelbdama savo kelionių aprašymus ir pasakojimus apie tuometinius archeologinius tyrinėjimus bei atradimus periodinėje spaudoje.

„Egipte moksliniais tikslais ji lankėsi net tris kartus: Kairo muziejuje tyrinėjo ką tik rasto Tutanchamono kapo radinius, lankė paminklus ir kasinėjimus. Šios kelionės ir užmegzti ryšiai leido jai sukaupti nedidelę vertingų Senovės Egipto dirbinių kolekciją. Dabar ji saugoma mūsų muziejuje“, – sako Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus generalinė direktorė Daina Kamarauskienė. 

Marijai Rudzinskaitei-Arcimavičienei atminti skirtą kenotafągalima pamatyti apsilankius Vilniaus Antakalnio mikrorajone esančioje Saulės kapinėse. Jis stovi šalia neišlikusios jos palaidojimo vietos, prie Šv. Vincento Pauliečio koplyčios.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

6 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Kaip vertinate naujieną, jog Užupyje kursuos autobusas be vairuotojo?

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist