Lietuvoje vasara. Persiritome antron jos pusėn, priartėjo šventa Ona, kuri atneša javapjūtę ir ypatingas brandžiosios vasaros spalvas. Pakvimpa duona ir atostogomis, sunkesnės tampa rasos. Dar nebuvo tikrojo vasaros lūžio, dar mėgaujamės šviesa. Turėtume mėgautis ir šiluma, bet jos trupiniai pabyra pro vasaros pirštus taip retai… Gal per retai.
Dar per anksti kalbėti apie visą šių metų vasarą – nedaug jos ir tematėme. Tačiau net ir dabar galime spėti, kad ji įsirašys dešimtmečio istorijon kaip vėsi ir lietinga. Dar nežinia, ar ji bus vėsaus, lietingo vasarų ir metų ciklo pradžia. Taip gali nutikti.
Gamtai tokia atgaiva po sausrų ir karščio būtų visai suprantama. O mums? Gali būti, kad mūsų užmarštis stipresnė už atmintį, kad mes nepamename paskutinių metų sausros, varginusios ūkininkus.
Tiesa, tų vasarų karščiai buvo priimtini atostogautojams. Pagaliau – mes buvome pripratę prie tokios vasaros. Dabar staiga viskas dėliojasi kitaip…
Gamtoje šių metų vasara gali būti vadinama sėkminga. Tiek žalumos, kaip reta ilgai trunkančio žydėjimo regi ne visi metai. Atrodo, kad daugeliui vabzdžių tokios sąlygos priimtinos. O kur vabzdžiai – ten ir paukščiai. Dar ankstoka kalbėti apie šios vasaros paukščių sėkmę, bet Ventės rago ornitologinės stoties darbuotojai džiaugiasi neregėtai gausiu paženklintų paukščių skaičiumi ir svajoja apie rekordinius metus.
Tiesa, ne visoms paukščių rūšims tinka vėsoje užtrukusi žaluma. Kai kas be šilumos gyvuoja sunkiai. Ar nepasigedote laukinio ir veržlaus čiurlių siautimo? Tokiu metu jie turi būti labai aktyvūs, auginti jauniklius. Tačiau to nėra arba paukščiai sušmėžuoja tik retą karštesnį pusdienį.
Yra tokia čiurlių biologijos savybė – susispausti, pakentėti. Tą, beje, geriausiai atlieka jaunikliai, galintys net kelias dienas pabūti be lesalo. Tokie išbandymai jų nepaveikia.
Tačiau ši vasara yra lyg ilgas vienas išbandymas, todėl net nežinia, kaip sėkmingai čiurliai išaugins savo vaikus. Būna metų, kai atvėsus orams jie tiesiog išskrenda, palikdami savo čiurliukus žūčiai. Mums tai turėtų atrodyti labai žiauru. Tačiau gamta turi savo principus ir taisykles. Ar mums juos suprasti?
Ši vasara mums neužaugino mėlynių – jų gal pakaks girios paukščiams ir žvėrims, o mes turėsime tenkintis kuo nors kitu. Gal grybais? Jų šiek tiek yra. Kol kas – tik šiek tiek voveraičių, vienas kitas raudonikis.
Gal ir gerai, nes nereikės bristi į girias, baikštinti žvėrių ir paukščių. Mums liks daug laiko vasarai, atostogoms ir geriems darbams. O jų per daug niekada nebūna…
