Kovo 19-oji Lietuvoje minima kaip Pempės diena, dar vadinama Pempinėmis arba Knyvės diena. Ši tradicinė pavasario šventė sutampa su Juozapinėmis ir nuo seno laikoma svarbiu gamtos pabudimo ženklu. Lietuviai tikėdavo, kad šią dieną į gimtinę parskrenda pempės, kurių elgesys padėdavo spėti būsimus orus ir derlių.
Pagal senąsias lietuvių tradicijas, Pempės dieną moterys ir merginos pradėdavo sodinti daržovių ir gėlių daigus, tikėdamos, jog tai užtikrins gausų derlių. Šventėje buvo įprasta stebėti gamtą: pempės skrydis ar jos sugrįžimas žemai skrisdama simbolizuodavo ankstyvą ir šiltą pavasarį, o jei paukštis skrisdavo aukštai – laukta vėlesnio pavasario ir prastesnio oro.
Pempės diena taip pat pasižymėjo įvairiais liaudies papročiais ir prietarais. Buvo tikima, kad tą dieną reikia būti itin darbščiam, tvarkingam, nes tai užtikrins sėkmę ir sveikatą visiems metams. Be to, moterys stengdavosi atidžiai sekti orų ženklus, tikėdamos, kad nuo jų priklausys ir šeimos gerovė.
Populiarus paprotys buvo paukščių balsų klausymas anksti ryte – tikėta, jog kuo daugiau skirtingų balsų išgirsi, tuo turtingesni ir laimingesni bus ateinantys metai.
Šiandien Pempės dienos tradicijos išlaikomos Lietuvos etnografiniuose regionuose, kur vyksta įvairūs renginiai, edukacinės programos, skirtos senųjų papročių išsaugojimui. Žmonės skatinami atsigręžti į gamtą, atgaivinti tradicines veiklas ir perduoti jas ateinančioms kartoms.
Šventė tampa gražiu priminimu apie žmogaus ir gamtos ryšį bei senųjų vertybių svarbą šiuolaikiniame pasaulyje.
