Lietuva švenčia Vilniaus 700 metų jubiliejų – 1323-aisiais miestas buvo pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Tai puiki proga prisiminti mūsų sostinės įkūrėją, valdovą Gediminą. Kartu verta prisiminti ir titulus, kuriuos turėjo Lietuvos valdovai iki Gedimino – ir po jo. Ar jie buvo tituluojami tik Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais? Ar Lietuva turėjo daugiau karalių?

Mindaugas – ne vienintelis karalius?

Tiesa, tai nėra nauji klausimai. Jeigu dėl Mindaugo karaliaus titulo niekas nesiginčija, tai dėl kitų valdovų statuso yra pasisakoma nevienareikšmiškai. Dar 2009 m., švenčiant Lietuvos tūkstantmetį, dr. Rasa Gečaitė paskelbė drąsų, dokumentais paremtą straipsnį „Išniekinta Lietuvos karalystė ir karaliai“. Valdovų titulų klausimams dėmesį skyrė ir Lietuvos mokslo akademija, surengusi seminarą apie Lietuvos karalius, straipsniuose juos yra aptarę istorikė Auksė Ūsienė, profesorius Alvydas Butkus ir kiti.

Verta paminėjimo ir dr. Algimanto Bučio solidi, didelės apimties knyga „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, skirta senovės Lietuvos valdovų (iki XV a. pradžios) istorinių titulų analizei. Jo tyrimo išvados griauna pasenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Autorius rašo, jog Šv. Brunonas Bonifacijus 1009 m. pakrikštijo lietuvių karalių Netimerą. Išeivijoje JAV lietuviai istorikai, tokie kaip Jonas Dainauskas, Rimantas Kunčas-Žemaitaitis, Violeta Rutkauskienė ir kiti, taip pat vienareikšmiškai pasisako, kad Lietuvą iki XV a. pradžios valdė karaliai.

Taigi, nors atrodytų, kad yra pakankamai tyrinėjimų ir šaltinių, rodančių priešingai, bet iki šiol akademinėje bendruomenėje dominuoja „tradicinis“ vertinimas: vadovėliuose mokiniai randa Lietuvos valdovus – didžiuosius kunigaikščius. Kodėl? Vieną priežastį man, dar 1998 m. stažuotės metu Čikagoje, bandė paaiškinti istorikas Jonas Dainauskas, kuris 40 metų tyrinėjo Lietuvos ir Lenkijos santykius. Anot jo, senųjų laikų Lietuvos tyrinėtojai lietuviai yra stipriai paveikti lenkų istoriografijos. Norint geriau suprasti, ką istorikas turėjo omenyje, tenka dar kartą panagrinėti šį klausimą.

Iki Vytauto laikų – nei vieno kunigaikštystės paminėjimo

Lietuvos istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad Lietuva turėjo vienintelį karalių Mindaugą (1200 (?)–1263), o jo valdoma Lietuvos karalystė teišbuvo apie 7 metus. Tačiau tai įtikina ne visus, besidominčius senųjų laikų istorija. Tuo labiau, keistai atrodo, kad Lietuvos valstybė greičiausiai yra vienintelė Europoje, kuri po savo valdovo Mindaugo mirties nežlugo, o jos teritorija tik didėjo ir šalis stiprėjo. Bet ši karalystė kažkaip ir kažkieno buvo „pervadinta“ į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), o jos valdovai – didžiaisiais kunigaikščiais?!

Dar įdomiau yra tai, kad XIII–XIV amžiais (iki Vytauto valdymo pradžios), kaip pažymi kai kurie istorikai, nėra nė vieno rašytinio dokumento (išskyrus slavų metraščius), kuris paliudytų buvusią LDK. Visuose to meto dokumentuose (Mindaugo ir Gedimino laiškai, jų sutartys, popiežių laiškai ir bulės, Livonijos ordino ir P. Dusburgiečio kronikos ir t. t.) minima Lietuvos karalystė ir jos karaliai (lotynų k. Rex, vokiečių k. Kunig). Tik Jogaila, vedęs karalaitę Jadvygą, Lietuvos karaliaus titulą pakeitė į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą. Tai pirmas tokio įvardijimo liudijimas.

Tai kodėl Lietuvos valdovus istorikai vadino ir vis dar vadina didžiaisiais kunigaikščiais? Atsakymas gali būti trumpas – mat buvo stipriai įsigalėjęs teiginys, kad tik popiežiaus palaiminti krikščionių valdovai turėjo teisę būti vadinami karaliais. Tokia tradicija siekia VIII a., kai popiežius palaimino karaliumi frankų valdovą Pipiną Trumpąjį, būsimo garsaus imperatoriaus Karolio Didžiojo tėvą. Tačiau, deja, šis argumentas neišlaiko kritikos, nes tai paneigia pačių popiežių raštai, kuriuose Lietuvos valdovai yra vadinami karaliais, o Lietuva – karalyste.

Karaliais vadino ir kryžiuočiai

Net ir Vokiečių ordino metraštininko Petro Dusburgiečio kronikoje XIV a. pradžioje Lietuva daug kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi kaip Lietuvos karaliai. P. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324 m. apkrikštyti „lietuvių ir daugelio rusų garsų karalių“ Gediminą. Tačiau šis atsisakė. Nepaisant šios aplinkybės, Gediminas vis vien kronikoje vadinamas karaliumi. Be to, P. Dusburgietis mini ir Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Taip pat ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų.

Taigi, netgi priešiškai nusiteikę kalavijuočių ir kryžiuočių ordinų riteriai-vienuoliai, kaip ir nesėkmingai Lietuvos krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys, tikrai neturėjo tikslo aukštinti mūsų valdovų. Bet juos, matyti, įvardino tikraisiais titulais. Todėl ir minėtus jų dokumentus reikėtų vertinti kaip neginčytinus teisinius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais. Tai nėra smulkmena, bet esminis dalykas, nes karalystės pervadinimas į LDK „ištrina“ valstybingumo statusą ir įteisina tam tikrą žemių sąjungą bei pavaldumą kitai valstybei, t. y. karalystei. Bet nė vienas Lietuvos valdovas iki Vytauto Didžiojo „virš savo galvos“ neturėjo jokio kito valdovo, jie nebuvo kažkieno vasalai ar submonarchai.

Pasak vieno iš žymiausių šių laikų lietuvių kalbos istorikų akademikų, prof. Zigmo Zinkevičiaus, karaliai yra dviejų rūšių. Pirmoji yra valdovai, neturintys virš savęs siuzereno (vasalų valdovo), taigi niekam nepriklausantys, kurie patys save laikė karaliais ir taip juos vadino kitų šalių valdovai, net popiežiai. Antroji – valdovai, popiežiaus „pateptieji“ karaliai, tokie kaip Mindaugas, kuris 1251 m. priėmė krikščionybę, o 1253 m. buvo vainikuotas karaliumi.

Kunigaikščio titulas – klaida, kilusi iš slavų metraščių?

Kyla klausimas – iš kur atsirado kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio titulai ir kodėl jie Lietuvoje prigijo? Svarbu pažymėti, kad mes nežinome, kaip Lietuvos valdovus titulavo patys lietuviai. Neabejotinų žinių neturime. Gali būti, kad tai buvo kunigasvadasvaldovas ar viešpats, nes tik taip galima versti kanceliarine slavų kalba rašytuose raštuose vartojamą Lietuvos valdovo titulą Hospodar. Suprantama, kad tokia padėtis apsunkina tyrinėtojų darbą.

Antra, viena iš priežasčių, kodėl mūsų valdovai vadinami didžiaisiais kunigaikščiais, galėtų būti tai, kad nuo XIV a. pradžios lietuviai pradėjo sėkmingą karinę ekspansiją į Rytus, prisijungdami slavų-rusėnų žemes, iki tol pavaldžias mongolų-totorių Aukso ordos chanams. Slavų žemių valdovai buvo vadinami kniaziais (kunigaikščiais) ir slavai natūraliai lietuvių valdovus įvardino sau suprantamais titulais. Tačiau tuo metu šis titulas slavų žemėse reiškė chanų vietininko titulą. Chanai skyrė ir vyriausią vietininką – didįjį kunigaikštį (velikij kniaz), kuris buvo pavaldus siuzerenui chanui. Lotyniškai – Magnus Dux.

Taigi, klaidingai Lietuvos valdovus įvardinus „didžiaisiais kunigaikščiais“, vėliau juos pradėta suvokti  kaip vasalinius valdovus. Slavų metraščiuose Mindaugas vadinamas velikij kniaz, nors yra tiksliai žinoma, kad tuo metu jis jau buvo karalius. Taigi, istorikai, ypač rusų, sąmoningai arba nesąmoningai pasidavė slavų metraščių įtakai.

Lenkų istorikai klastojo informaciją

Bet didžiausia įtaką padarė Lenkijos politikai, o vėliau ir lenkų istorikai, pradėdami Lietuvos valdovams taikyti LDK titulą nuo lenkų kronikininko Jano Dlugošo laikų, t. y. nuo XV a. antros pusės. Jų pastangų tikslas – parodyti pasauliui, kad praeityje Lietuva buvo tik kunigaikštystė, o Lenkija – karalystė. Lenkai griežtai laikėsi tos linijos ir mokslo leidiniuose.

Pavyzdžiui, dar 1845 m. Vroclave išleistame senų dokumentų rinkinyje „Codex Diplomaticus Lithuaniae…“, jo sudarytojas E. Raczynki Lietuvos valdovus savo komentaruose pabrėžtinai vadina tik kunigaikščiais – nepaisant to, kad pačiuose rinkinio dokumentuose tie patys valdovai tituluojami karaliais. Kitas pavyzdys – knygoje „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387-ji metai“ Jonas Dainauskas pažymi, jog lenkų istorikas M. Gumowski savo veikale apie antspaudus taip pat klastojo informaciją: nežiūrint tai, kad bet kurio Lietuvos valdovo antspaude yra titulas „Karalius“, bet antraštėje M. Gumowski rašė, jog tai yra Lietuvos kunigaikščio antspaudas. Taigi, nuo to laiko nuosekliai buvo „kalamas“ iškraipytas titulavimas ir visuomenė buvo pratinama prie „kunigaikščių“ Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir ankstesnių valdovų. Tiesa, J. Dlugošas buvo bene pirmas, pavadinęs Jogailą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Pats Jogaila to titulo nevartojo. Jo antspauduose buvo įrašyta: „Lietuvos karalius“.

Aukso vidurio vertinimas: ne kunigaikščiai, o valdovai

Kai Jogaila tapo Lenkijos karaliumi 1386 m., valdžią Lietuvoje pamažu teko perduoti (1392–1401) savo pusbroliui Vytautui, kaip savo vietininkui-vasalui. 1401 m. Vytautas tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir nuo Lenkijos egzistavo tik nominali priklausomybė. Vilniaus-Rodomo sutartimi buvo galutinai įtvirtintas LDK titulas. Vytautas, siekdamas Lietuvai pilno savarankiškumo, formaliai siekė karaliaus titulo patvirtinimo iš popiežiaus. Jam reikėjo civilizuotai nutraukti de jure sutartį su Jogaila, kai tuo tarpu de facto jis valdė vieną didžiausių Europos valstybių.

Labai gražiai 1414 m. savo dienyne rašo Burgundijos riteris ir diplomatas Ghillebert de Lannoy, suformuluodamas Lietuvos ir jos valdovo titulą: „Atvykau aplankyti Lietuvos karalystės ir josios karaliaus kunigaikščio Vytauto“. Mat, kaip pastebi J. Dainauskas, Lietuvos karalius buvo Jogaila, bet jis gyveno Lenkijoje, o Lietuvos karalių reprezentavo, buvo karaliumi kunigaikštis Vytautas. Dar būtina pastebėti, kad Vilniaus katedroje Šv. Kazimiero koplyčioje (XVII a.) stovi Vytauto skulptūra ne su didžiojo kunigaikščio, bet karaliaus karūna, panašia į Jogailos skulptūros karūną. Esmė ta, kad jie abu vaizduojami ir traktuojami kaip karaliai. Įdomiausia, kad į tai dėmesį pirmas atkreipė JAV istorikas Stephen Turnbull savo knygoje „Tannenberg 1410, Disaster for Teutonic Knight“.

Baigiant, ko gero tikslinga prisiminti dr. R. Gečaitės žodžius: „Galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų žinoti ir gyvieji“. Atkreiptinas dėmesys, kad visuomenei kai kurie istorikai jau pateikia „aukso vidurio“ vertinimą – dažniau kalbama ne apie Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, bet apie Lietuvos valdovus. Tai jau šis tas. Be to, ir mokykliniai istorijos vadovėliai nuolat atnaujinami, ir, reikia tikėtis, kad atsiras vadovėlių autorius ar autorė, kurie mokiniams pateiks dokumentais pagrįstus mūsų valdovų titulus. Tikėkimės!

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

19 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Ar karinių pratybų metu Vilniuje turi būti skelbiama komendanto valanda?

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist