„Mes įsivaizduojame Visatą. Mes randame joje savo vietą. Mes susikuriame kertinę savo identiteto koncepciją. Tai – esminiai žmogaus žingsniai ieškant prasmės. Tačiau kas bus tuo atveju, jei Visatą mes suvokiame klaidingai?”
Tai apie ką gi ta daugiausiai klausimų sukėlusi knyga? Autorius – žinomas reklamos pasaulio žmogus (arba reklamščikas, kaip pats Paulius ir reklamščikai save vadina). Knyga – įpakuota be galimybės net pavartyti. Ant knygos nugarėlės tik žinomų žmonių, tokių kaip Ingrida Šimonytė, Akvilė Kavaliauskaitė ar Samas, atsiliepimai, iš kurių irgi nelabai suprasi apie ką ši knyga. Na ir žinoma, reklaminė kampanija, kaip ir priklauso reklamos atstovui, su outdoor reklama ir skambiais šūkiais: „Išlįskit iš altorių šešėlio” (tikriausiai nereikia aiškinti minties).
Jeigu trumpai apie siužetą, tai knyga yra apie du Vilniuje gyvenančius vyrus – apie pagrindinį personažą Ignacijų ir jo vyresnį bičiulį Emanuelį. Pažintis Martyno Mažvydo bibliotekoje vyrus nuveda į paralelinį pasaulį. Emanuelis yra prisiekęs plokščiažemininkas arba kitaip flat earther’is. Savo nepajudinamais argumentais jis netrunka tuo įtikinti Ignacijaus. Diskusijos prie arbatos, Ignacijaus meilės reikalai, egzistencinis Vilnius ir noras į protą atvesti pasaulį – štai kas šios paslaptingos knygos puslapiuose.
Dalis perskaičiusių nepabijojo žodžio „nesąmonė”. Aš šios knygos taip pavadinti negaliu ir nenoriu, nes pasidomėjus daugiau ir išgirdus autoriaus žodį, ši knyga atsiskleidžia visai kitomis spalvomis. Tad pradžia – daug žadanti, gal todėl, kad pajaučiau tą reklamščikams būdingą gyvenimišką įžvalgumą ir taiklią ironiją. Tikėjausi, kad autorius ir toliau vystis ironišką šiuolaikinio miestiečio temą. Tačiau viskas pasisuko kita linkme, o tai privertė pagalvoti: “Kokią aš čia nesąmonę skaitau?” Du vyrai pradeda kurti planą, kaip informuoti pasaulį apie tai, kad mes didžiulio sąmokslo dalis. Ir štai čia padeda Google’as. Taip, flat earther’iai tikrai egzistuoja. Ir šio judėjimo pradininkas Leo Ferarri buvo visai ne beprotis, o daktaro laipsnį turintis (atkreipkime dėmesį, kad „Dr.” niekaip nekoreliuoja su išmintimi) ir gan logiškai bei argumentuotai kalbantis žmogus. O jo pagrindinė idėja buvo „pažadinti” žmones, priversti juos mąstyti, stebėti ir kelti klausimus, net jei jie nekvestionuojami. „Aš jau žinau, ką galvoju, tad nepainiokite manęs su savo įrodymais” – štai kaip galvoja šiandieninis žmogus. Tikėjimas autoritetais, garsiau kalbančiais, hierarchiškai aukščiau stovinčiais, mokslinį laipsnį turinčiais. Negali ginčytis – dažnai tam pasiduodam.
„…šiandien faktai tampa faktais ne dėl ko nors kito, o dėl “kartojimo ir tingaus proto pritarimo. Jei ką nors kartosi ganėtinai dažnai ir užtikrintai, galu gale tuo, ką sakai, bus beatodairiškai tikima.”
Skaitydama šią knygą vis prisimindavau Hans Rosling knygą „Factfulness”. Joje pateikiama nemažai informacijos apie tai, kaip žmonės manipuliuoja duomenimis. Kaip klaidingai kartais mums formuojama nuomonė. Kaip net mokslininkai, medikai klysta. Štai ilgą laiką buvo tikima, kad kūdikiams staigios mirties sindromą sukelia miegas ant nugaros – jei vaikas atsirūgs, jis gali užspringti savo paties skrandžio turiniu. Tai buvo siejama su karininkais, kurie mirdavo užspringę. Ir pats Hans Rosling pareigingai konsultuodavo tėvus gatvėse ir nepabijodavo apversti ant pilvo miegančio kūdikio. Tačiau, kaip jau žinot ar numanot, ilgainiui buvo išsiaiškinta, kad būtent miegas ant pilvo sukelia staigią mirtį, nes vaikas dar negeba pakelti galvos, jei jo nosis ar burna užspausta. O užspringti neleidžia elementarus refleksas pasukti galvą. Link ko vedu? Ne, tikrai netikiu plokščia žeme, kad ir kokie įtikinami argumentai būtų. Bet ši tema primena, kad neturime įkristi į kasdienį komfortą, nekelti klausimų, nes kažkas svarbesnis taip pasakė. Esam žmonės, tad darom klaidas. Ir jei nekelsim klausimų, niekada neatrasim naujų dalykų.
Nenoriu per daug lįsti į interpretacijas, nes kartais pats autorius nenori daugiau pasakyti nei sako jo tekstas. Nes bus dar kaip mokykloje per interpretacijos pamokas – apipini eilėraštyje vėjų taršomą gėlę, kaip priešų okupantų stekenamą Lietuvėlę, o pasirodo, kad gėlė ir yra tik gėlė.
„Kone kiekviename straipsnyje cituojamas Gilbertas Kitas Čestertonas (“žmogus privalo kvestionuoti stipriausius savo laikų įsitikinimus, nes šie įsitikinimai visuomet būna per stiprūs”)…”
Ką tikrai norėjo sukelti autorius, tai sumaišties jausmą. Kad tavo logiškas, aštrus ir visažinis protas skaitydamas šias “nesąmones” nuolat ginčytųsi. Bravo! Šitoj vietoj tikslas pasiektas su kaupu. Tokios sumaišties skaitydama ilgai nebuvau jutusi. Pabaigoje jau visai pradedi tikėti, kad gal rimtai ta žemė plokščia?
O didžiausia sumaištis kyla tada, kai reikia atsakyti – rekomenduočiau? Skaityti? Gera? Jei dažniau renkatės knygas pailsėjimui, tai ne, net nepradėkit. Man to tokio skaitymo malonumo ši knyga nesukėlė. Bet aš nevisada knygose ieškau tik lengvumo. Čia kaip kartą buvo su mano matytu paveikslu – nutapytas keistas, siurrealus, melancholiškas pliušinis meškis. Ar gražus? Ne. Ar kelia kažkokią nepaaiškinamą trauką? Taip. (Blemba, dabar net gaila, kad nenusipirkau…) Taip ir Pauliaus Senūtos knyga – keista, racionalus protas priešinasi nelogiškoms mintims ir siužetiniams vingiams, bet kai perskaitai, pajunti keistai malonų jausmą.
Na ir ta marketinginė žinutė: „Taip niekas dar nerašė”. Rašė rašė. Labai “gaveliška” maniera su keliais lašais J. Kunčino “ Tūlos” egzistencializmo. Kas nebijot tokio teksto, pabandykit.
„- Nori žinoti, kokios formos yra Žemė, Ignacijau? <…> Tokios, kokios tu nori, Ignacijau, – tokios, kokios tu nori.”
BOOK I TOOK
Daugiau knygų apžvalgų galite skaityti BOOK I TOOK bloge.
Taip pat galima sekti ir socialinėse erdvėse: Facebook, Instagram.
