Penktadienį, rugsėjo 21 d. 15 val., Tymo kvartale, ties Maironio gatvės 27-uoju namu, netoli Česlovo Milošo laiptų, bus atidengtas paminklinis akmuo žydų gelbėtojams nacių okupuotoje Lietuvoje pagerbti. Paminklinis akmuo žymi vietą, kurioje iškils paminklas žydų gelbėtojams.
„Šiuo paminkliniu akmeniu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Lietuvos žydų bendruomenė pažymi, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato rašytojo Icchoko Mero, kurį dar berniuką nacių okupacijos metais išgelbėjo lietuviai, kvietimas įamžinti Lietuvos žydų gelbėtojus pagaliau yra išgirstas. Šiame akmenyje iškaltas valstybės įsipareigojimas šioje vietoje pastatyti paminklą Lietuvos piliečiams, nacių okupacijos metais gelbėjusiems savo bendrapiliečių žydų gyvybes“, – sako LGGRT centro vadovė Teresė Birutė Burauskaitė.
Paminklinio akmens atidengimo laikas pasirinktas neatsitiktinai – 1943 m. rugsėjo 23 d. buvo sunaikintas Vilniaus getas.
Iškilmingoje ceremonijoje dalyvaus Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Pasaulio tautų teisuolio Balio Simanavičiaus anūkė dr. Kamilė Rupeikaitė, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, kiti politinio, mokslo ir kultūros elito atstovai.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis būsimąjį paminklą žydų gelbėtojams apibūdina kaip „paminklą žmogiškumui“: „Viena didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – 95 proc. Lietuvos gyventojų žydų praradimas. Šiandien norime pagerbti tuos, kurie pasipriešino brutaliam nacių režimui ir rizikuodami savo gyvybe gelbėjo žydų tautybės kaimynus, pažįstamus, vaikus, ir jų atminimui Vilniuje atidengti paminklą. Tai paminklas žmogiškumui – atjautai, pasiaukojimui kitų labui. Jad Vašem institutas Jeruzalėje net 893 lietuviams suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą.“
„Deja, Vilniaus istorija turi ir labai tamsių dėmių, tačiau tie tamsūs dalykai dar geriau padėjo išryškinti mūsų šviesuolius – žmones, kurie nepasidavė aplinkos įvykiams, išliko drąsūs ir teisingi. Tamsa anksčiau ar vėliau pasitraukia, o mūsų tikslas – kad garsas apie drąsius ir šviesius teisuolius išliktų amžiams. Šis žydus gelbėjusiems teisuoliams skirtas paminklas pats nekalbės ir nepasakos kilnių istorijų, jeigu mes to nedarysime. Todėl kiekvienam linkiu, kad tai būtų mažas priminimas pasakoti šviesias istorijas apie pasaulio tautų teisuolius“, – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Pasak Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos, apie išskirtinį žydų gelbėtojų lietuvių žygdarbį ir šių žmonių atminimo įamžinimą garsiai imta kalbėti daugiau nei prieš dešimtmetį. 2004 m. birželio 9 d. rašytojas Icchokas Meras, kreipdamasis į Lietuvos žydų bendruomenės pirmininką, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorių, žymius Lietuvos visuomenės veikėjus ir išeivius iš Lietuvos Izraelyje, inicijavo projektą „Žydų gelbėtojai – Pasaulio tautų teisuoliai“.
Šio projekto darbo grupės, į kurią įėjo išsigelbėję per Holokaustą Lietuvoje žmonės, memorialinio instituto Jad Vašem bei Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojai, pastangomis daug žydų gelbėtojų Lietuvos piliečių Jad Vašem buvo pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Tų pačių 2004 m. rugpjūčio 19 d. Icchokas Meras kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Valdą Adamkų, Ministrą Pirmininką Algirdą Brazauską, Seimo Pirmininką Artūrą Paulauską, visus buvusius ir būsimus Lietuvos valdžios atstovus, visuomenės veikėjus ir geros valios žmones, kviesdamas vienyti pastangas, kad būtų pastatytas paminklas lietuviams, nacių okupacijos metais gelbėjusiems žydus.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Icchokas Meras apie žydų gelbėtojų pasiaukojimą ir pilietinę drąsą kalbėjo: „Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą. Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė. Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai, rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną ir žmogaus gyvybės vertę.“
