Tinklalaidė „UNIKALU su Asta Lesauskiene“ pristato dar vieną unikalią asmenybę – animatorių, animacijos studijos „MeinArt“ įkūrėją ir vadovą Meinardą Valkevičių. Jaunas vilnietis ne tik visa galva pasinėręs į animaciją, bet ir užsiima triatlonu, yra itin aktyvus bei visuomeniškas. Be visų veiklų, jis taip pat yra dviejų vaikų tėtis.
Tryliktajame tinklalaidės epizode ambicingas animatorius pasakoja apie porą dešimtmečių neišblėstančią aistrą animacijai ir neeilinius karjeros užmojus. Animacija yra jo kelias. Būdamas vos septynerių jau žinojo, kuo nori būti. Negalėjo pakęsti jo vaikystėje populiarių rusiškų filmukų, tačiau susipažinęs su „Disney“ animacija taip ją pamilo, kad šiandien jo ranką puošia mylimiausio filmuko herojaus tatuiruotė.
– Anksti ryte keliatės, sportuojate, vykdote daug pilietinių projektų ir įkūrėte unikalią studiją. Kur mes susitikome, kokioje unikalioje vietoje?
– Magiškoje animacijos studijoje „MeinArt“. Vilniuje. Esu animacijos fanas daugiau nei 20 metų. Beveik prieš 10 metų įkūriau animacijos studiją, turėdamas viltį, kad joje bus kuriami animaciniai filmai ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui. Mūsų aukščiausias tikslas – laimėti Lietuvai „Oskarą“ už animacinį filmą. Aš tuo tikiu, visa komanda tuo tiki.
– Ir kaip jums sekasi siekti tikslų?
– Kaip iš vadovėlio. Viskas pagal planą.
– Turite sutarčių su rimtomis kompanijomis, kaip jums tai pavyksta?
– Dėl talentingos komandos. Aš su daug kuo bendrauju, daug kur einu, kalbuosi, o didžiąją dalį, juodą darbą padaro komanda. Komandos dėka esame ten, kur esame.
– Talentingų žmonių yra daug. Bet koks yra tas kodas, slaptažodis?
– Visi mes esame talentingi, tačiau vienoje komandoje talentai turi sutapti. Atsirinkdamas žmones, labai daug dėmesio tam skiriu. Gal net per daug.
– Kaip kilo noras kurti animaciją?
– Tai prigimtinė mano būsena. Jau nuo septynerių žinojau, kuo noriu būti. Tai mano kelias, kito net neįsivaizduoju. Esu dirbęs padavėju, spaustuvininku, bet nemačiau tame prasmės.
– Kokių reikia savybių, norint būti animatoriumi?
– Svarbiausia kūrybiškai mąstyti. Profesionalu gali tapti, 10 tūkst. valandų dirbdamas atitinkamą darbą. Nebūtinai reikia baigti mokslus, kad taptum profesionalu. Yra knygų, yra „Google“ – prieinama daug šaltinių. Būna, atsiunčia žmogus portfolio, matosi, kad nieko nemoka, bet turi didelį norą ir daro. Ne vienas komandos narys taip atėjo – labai nori, yra kupini ryžto.
– Koks jūsų projektas pats sėkmingiausias?
– Vykdome kelis projektus, kurie, tikiuosi, nušvies visą pasaulį. Šiemet ir kitąmet baigsime kelis didelius projektus, o sėkmingiausias – mūsų animacinis trumpo metražo animacinis filmas „Look“. Jis apkeliavo visą pasaulį – 130 festivalių, pelnė 16 apdovanojimų. Šis animacinis filmas yra apie taršą. Dabar visa galva aukštesnį filmuką galime sukurti.
– Kiekvienas prisimename vaikystę, turime mėgiamiausią herojų. Koks jūsų mėgiamiausias herojus?
– Be jokių abejonių, peliukas Mikis. Užaugau su „Disney“ animacija. Tiesą sakant, augau su rusiška animacija ir jos nekenčiau iki pamėlynavimo. O kai atsirado internetas, vaizdo juostos, kino teatrai, kai pamačiau „Disney“ animaciją, nieko kito nebenorėjau. Esu megadidelis jos fanas. Turiu ant rankos net peliuko Mikio tatuiruotę. Ji neleidžia man pamiršti, ką veikiu, nes daug turiu visokių veiklų. Tatuiruotė primena nemesti kelio dėl takelio.
– Animacinės reklamos, animacinių herojų panaudojimas įvairiems tikslams pasiekti populiarėja. Kodėl taip norisi naudoti animaciją?
– Tikrą reklamą sukurti yra brangiau, nei naudoti animaciją. Iš vienos pusės, aktoriui suvaidinti savo vaidmenį yra lengviau, animuoti yra sunkiau, bet bendrai įvertinus – pigiau. Per karantiną žmonės jaučia nostalgiją ir seni animaciniai filmai vėl ant bangos. Žmonės jaučiasi komfotrabiliau su senoviškais animacijos personažais.
– Ar jūsų vaikai žiūri animacinius filmukus?
– Didžiajam jau ketveri ir jei leisčiau žiūrėti filmukus 24 val. per parą, jis tiek ir žiūrėtų. Aš pats filmukus žiūriu 24 val. per parą, žmona sako, kad užtektų mažiau. Meškiuką Padingtoną laikau šedevru. Jis nieko blogo savyje neturi. Ir aš, ir sūnus labai mėgstame animacinius filmus, nes tai spalvota ir gražu.
– Ar yra lietuviškų animacinių herojų, kurie simbolizuotų lietuvišką charakterį?
– Atsimenu komiksą „Paršiukas Čiukas“. Tai nėra mano mėgstamas herojus, o mėgstami mano herojai mūsų dabar kuriami. Nėra Lietuvoje tiek sukurta animacinių filmų, kad galima būtų išsirinkti herojų. Galbūt todėl, kad trūksta animacijos. Yra Kakės Makės herojus, tėvai ir vaikai jį mėgsta, atpažįsta, jis turbūt garsiausias šiuo metu. Bet turbūt todėl, kad nėra jam alternatyvos. Kelios studijos alternatyvius herojus kuria, kibs į kovą.
– Ar animacija didina pilietiškumą? Teko matyti studijos darbų, kur prisimenami Lietuvos simboliai.
– Kodėl gi ne? Animacija žiūrovui miela, sentimentali ir jei yra kokia šventė, proga, studijoje sukuriame trumpą filmuką. Buvo olimpinės žaidynės, Lietuvos šimtmečio minėjimas – sukūrėme trumpus filmukus. Net per karantiną sukūrėme filmų, ką galima veikti namuose. Kai nestovi klientas už nugaros, sukuriame geriausius filmukus, kuriuos galima dėti į portfolio ir rodyti visiems. Tada nevaržome vaizduotės, eksperimentuojame su technika. Mūsų animacija yra sarkastiška, mėgstame įkąsti, pasijuokti.
– Sportuoji triatloną, ši sporto šaka reikalauja įvairių gebėjimų, ištvermės. Ar yra tokio sporto ryšys su tavo darbu?
– Ištvermės čia daugiau reikia mano žmonai, kuri su visu tuo turi taikstytis. Būna, kad susipykstame, nes dažnai namie nebūnu. Tiesą sakant, jei pažvelgtumėte į mane, nepasakytumėte, kad daug sportuoju. Bet aš labai mėgstu valgyti, todėl daug ir sportuoju. Visomis prasmėmis esu sau griežtas, esu perfekcionistas, mėgstu kritikuoti kitus ir save. Tai mano didžiausias bėda – džiaugsmas arba prakeiksmas.
Sportas darbe padeda tikrai. Darbe daug sėdžiu, daug streso būna. Sporto metu nejungiu telefono, ką akys mato, tą darau – dviračiu važiuoju, plaukiu ar bėgu.
– Esu tos kartos žmogus, kai raudonplaukiai vaikystėje patirdavo patyčių dėl plaukų spalvos. Teko tai patirti?
– Visomis įmanomomis prasmėmis. Vieną kartą net plyta per galvą gavau. Tiesiog už nieką. Mūsų animacinis filmukas „The perfect fit“ atspindi mano jaunystę ir norą būti savimi, nekreipti dėmesio į kitus. Šiais laikais didelės problemos jau nematau, tikiu, kad viskas eina į gerą.
– Raudonplaukiai – jautrūs žmonės, bet labai užsispyrę. Gal raudonplaukius vaikystė priverčia užsiauginti storą odą, įrodyti, kad mes galime, kad atlaikysime? Ko palinkėtumėte vaikams, paaugliams, kurie patiria patyčių?
– Nekreipti dėmesio. Aš pats kentėjau, galvojau, kad kai užaugsiu – parodysiu. Laikau save tvirtu vyru, bet viduje esu gėlelė. Man skauda, kai mane kritikuoja. Visi mes patiriame akimirkų, kai atrodo, kad visas pasaulis eina prieš mus. Bet blogi dalykai baigiasi, kaip ir geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi. Svarbu tikėti savimi ir nedaryti blogų dalykų.
O sau palinkėčiau nesustoti daryti to, ką darau, būti lygiai tiek pat bepročiu, gal net daugiau. Ryžto, ištvermės ir nepasiduodi. Kad ir kaip būna sunku, neleidžiu sau sustoti.
