Vilniečiai sukūrė vaizdo klipą apie Vilnių ir jį padovanojo miestui

„Norėjome praverti užuolaidą ir pažvelgti į tokį Vilnių, kokio joks gidas neparodys ar turistinis autobusas nenuveš“, – portalui LRT.lt sako vienas klipo apie Vilnių kūrėjų Andrius Paškevičius. Tai gali būti ir kebabo valgymas ant Tauro kalno, vieną iš epizodų atskleidžia jis. Paulius Baltramiejūnas priduria, kad asmeninėmis lėšomis sukurtas klipas dovanojamas miestui. „Imkite, naudokite, kur norite – tai mums bus tikras pagyrimas ir įvertinimas“, – sako jis.

– Esate komercinių vaizdo siužetų kūrėjai. Kaip kilo mintis savo jėgomis ir lėšomis sukurti klipą apie Vilnių „Vilniaus istorijos“?

P. Baltramiejūnas: Kartu su Andriumi esame darę su turizmu susijusių klipų kitiems Lietuvos regionams, tačiau vis kirbėjo mintis, kad norėtumėm padaryti tokį klipą, kokį įsivaizduojame mes: be užsakovo užduoties, trukmės, temos, biudžeto ir panašių dalykų.

Nuo pradžių abejonių nekilo tik dėl vieno – klipas bus apie Vilnių, nes mes patys esame vilniečiai, mūsų komandos nariai taip pat. Kiekvienas turime suvokimą, koks yra ne gidų papasakotas, ne atvirukuose ir magnetukuose, kuriuos turistai išsiveža namo, pavaizduotas Vilnius.

Andrius Paškevičius, P. Baltramiejūnas, asmeninio archyvo nuotr.

Klipas skirtas visiems – turistams, miesto svečiams, draugams, bendraminčiams ir, žinoma, vilniečiams. Tačiau tradiciniu turistiniu klipo jo tikrai nepavadinčiau – vaizdais pasakojame Vilniaus detales, stengiamės perteikti jausmą. Rodome Vilnių tokį, koks jis yra mūsų komandoms nariams: vienam tai gali būti Pilaitė, kitam Žirmūnai, trečiam senamiestis.

Klipe pateikiame penkias trumpas situacijas, apie Vilnių pasakojame pasitelkdami asociacijas. Dirbame reklamos srityje, todėl norėjome, kad jos būtų trumpos ir aiškios.

A. Paškevičius: Kuriant klipą buvo labai įdomu pabandyti atsakyti į klausimą, kas miestas yra iš tikrųjų? Ar tai architektūra, klubai, dar kažkas? Dirbdami supratome, kad visgi miestas yra žmonės, jų veikla ir kultūra. Tad toks klipo tikslas ir buvo – parodyti ne bažnyčias senamiestyje, bet miestą parodyti iš vidaus, tarsi praverti užuolaidą ir pažvelgti į miesto vidų, kurio joks gidas neparodys ar turistinis autobusas nenuveš.

– Kaip pasirinkote konkrečias Vilniaus vietas ir personažus?

P. Baltramiejūnas: Tai buvo viena iš sunkiausių užduočių – kiekvienas atsižvelgėme į savo patirtis, siūlėme idėjas. Sąraše buvo daugiau nei 10 vietų. Dėliojome, žiūrėjome, kurios iš jų yra vizualiai patraukliausios. Vėliau kiekvienai parinktai vietai reikėjo sugalvoti atmosferą, kas ten yra svarbiausia. Pavyzdžiui, Vilnius neįsivaizduojamas be senamiesčio.

A. Paškevičius: Norėjome parodyti, kad gyvendamas Vilniuje jį pažįsti kitaip, žavi kiti dalykai. Pavyzdžiui, rytinis ėjimas tuščiomis senamiesčio gatvėmis po šimtadienio ar po vakarėlio pasitikti saulės, kebabo valgymas ant Tauro kalno.

P. Baltramiejūnas: Tai yra labai romantiška, pabandėme perteikti tuščių gatvių nuotaiką. Mane patį labai nustebino kebabas (juokiasi).

A. Paškevičius: Tikrai daug kas jį yra valgęs – tai dalis vilniečių kultūros. Vesčiau turistus parodyti tos vietos.

– Apie kokias dar Vilniaus vietas ir žmones pasakojate „Vilniaus istorijose“?

A. Paškevičius: Vieną epizodą filmavome Vingio parke. Galbūt daugiau užsieniečiams norėjome parodyti, kokia tai išskirtinė vieta – tikras miškas miesto centre.

Trečia istorija – verslo centrai ir šių laikų Vilnius. Norėjome parodyti, kad mieste yra tarptautinių įmonių būstinių, bet verslo ir biurų rajonas yra šalia senamiesčio. Modernumas, gamta ir istorija yra šalia.

P. Baltramiejūnas: Baigęs darbą ar tiesiog pavargę turi galimybę per 5 minutes atsidurti prie Baltojo tilto ir pailsėti. Ar tiesiog išskristi oro balionu.

Taip pat nepamiršome ir naktinio Vilniaus. Užsienyje vis dar vyrauja mitas, kad pas mus nesaugu – būtent iš šio mito ir kilo istorija, kurią pavadinome „Grafiti“. Per kelias dešimtis sekundžių parodome, kad mieste egzistuoja subkultūros, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti agresyviomis, bet iš tiesų tie žmonės yra lygiai tokie patys, kaip ir mes.

– Kurdami klipą galvojote ir apie emocijas, kurias norite perteikti vaizdais ir muzika. Kokios jos?

A. Paškevičius: Norėjome sukurti tokį klipą, kurį pasižiūrėjęs žmogus užsikabintų ir klaustų – „o kas toliau“? Kad jis užsimanytų atvažiuoti į Vilnių ir pats tyrinėti įvairias vietas. Pavyzdžiui, mano kartai Berlynas siejasi su technomuzika ir laisve. Norėjome atrasti kažką panašaus ir Vilniuje.

P. Baltramiejūnas: Pamatęs galutinį montažą pasakiau – palauk, noriu dar kartą pasižiūrėti, nes man atrodo, kad kažką praleidau. „Vilniaus istorijas“ norisi pasižiūrėti dar kartą. Manau, kad sugebėjome sukurti tam tikrą nepasisotinimo jausmą – mes tau daugiau nerodysime, turi atvažiuoti ir pats pamatyti.

Be to, norėjome parodyti, kad Vilniuje kultūra yra susiformavusi ir seniai išaugusi iš postsovietizmo. Šį aspektą reikia pamiršti, dabar viskas yra kitaip – žmonės laisvi, šneka angliškai, yra tikri europiečiai. Norėjome papasakoti, kokie mes gražūs, geri, šaunuoliai ir „faini“.

A. Paškevičius: O vilniečiams norėjome kitu aspektu parodyti tai, prie ko jie yra pripratę – mūsų miestas yra romantiškas, turi magijos, todėl pamilkite jį iš naujo.

– Kiek užtrukote nuo minties, kad reikia tokio klipo iki galutinių garso ir vaizdo derinimų?

P. Baltramiejūnas: Pasiruošimą pradėjome liepos viduryje, filmuoti pradėjome liepos pabaigoje. Viskas vyko pamažu, ir tik prieš kelias dienas pamatėme galutinį variantą.

– Ar buvo sunku prikalbinti žmones, kolegas dirbti tokiame projekte?

P. Baltramiejūnas: Tai yra iniciatyva be užsakovo ir be jo suteikiamo biudžeto. Komandą įtikinome, kad jį teks padaryti aukojant savo šeimų laiką, asmeninį laiką, kartais net ir darbo laiką.

A. Paškevičius: Rinkdami komandą papasakojome idėją ir labai smagu, kad žmonės patikėjo ja, be jokio atlygio prisidėjo. Nieko nevertėme (juokiasi). Smagiausia tai, kad prisidėjo tikri savo srities profesionalai.

– Ar kuriant „Vilniaus istorijas“ pasitaikė sunkumų, kuriozinių situacijų?

P. Baltramiejūnas: Nors orai šiais metai buvo išskirtinai geri, mums nesisekė – buvo tai per karšta, tai saulė per aukštai arba per greitai nusileido, todėl nespėjome nufilmuoti ir turėjome grįžti kitą dieną. Buvo labai karštų filmavimų, kai sėdėjome ant Gedimino bokšto ir alsavome, kol atsigavome. Buvo ir popiežiaus vizitas, gatvės uždarytos – prieš saulei nusileidžiant turėjome bėgti su technika rankose į Gedimino kalną, kad spėtumėm nufilmuoti.

Naktinis filmavimas turbūt buvo sunkiausias – tai buvo įtemptas filmavimas, naktis reikalauja papildomos technikos. Galiausiai ir sušalome, nes vasara buvo pasibaigusi, naktys šaltos.

A. Paškevičius: Iš pradžių galvojome filmuoti gražius dokumentinius kadrus, būtų daug lengviau. Bet taip daryta daug kartų, ir joks tekstas nieko nebepakeis. Bet mums patinka iššūkiai, todėl pasirinkome sudėtingesnį variantą. Žinoma, buvo momentų, kai netikėjome sėkme, bet galiausiai entuziazmas vėl pagaudavo ir kūrėme toliau.

– Kiekvienas kūrinys ar projektas yra kuriamas tam, kad jį galiausiai kas nors išvystų, tad kaip įsivaizduojate tolesnį klipo apie Vilnių likimą?

P. Baltramiejūnas: Nuo pat projekto pradžių visi klausė, kas yra jo užsakovas, žmonėms sudėtinga suprasti, kad užsakovo nėra. Todėl tolesnis „Vilniaus istorijų“ likimas nuo mūsų jau nepriklauso. Mes jį sukūrėme ir dovanojame Vilniui – žmonėms, miestui. Imkite, naudokite, kur norite – tai mums bus tikras pagyrimas ir įvertinimas.

Dalia SmagurauskaitėLRT.lt

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist