Jei paklaustumėt, kas tas Vilnius, pasakytume – paslapčių skrynelė. Kiek kartų belankytum, vis tiek nustebins.
Prasilenki su minia maldininkų iš visos Europos, traukiančių link Aušros vartų, ir neri Senamiesčio broma į vidinį kiemelį. Čia ekscentriško liaudies meistro, medžio skulptoriaus Jono Bugailiškio valdos.
Tik Lietuvai būdingos religinės skulptūros iš medžio, drožti mediniai šventieji, velniai, liaudies muzikos instrumentų ir senovinių vaikiškų žaislų kolekcijos – sunku patikėti, kad visa tai pačiame šiuolaikinio, verdančio naujausiomis menų madomis didmiesčio centre.
„Drožinėti pradėjau tada, kai stačiau Vilnių“ – kuo rimčiausiu veidu pasakoja tautodailininkas Jonas. „Ilgus metus dirbau bokštiniame krane, stačiau Vilniaus daugiabučių rajonus – Šeškinę, Fabijoniškes. Stebėjau augantį miestą iš aukštai, ir turėdamas laisvą minutę ten vis drožinėdavau šį tą iš medžio, kaip buvau išmokęs vaikystėje. Iš krano išlipau jau įgudęs drožėjas“.
„O aš, galima sakyti, gimiau dirbtuvėse – septynių mėnesių jau gulėjau ant šitos palangės. Ir nuo to laiko pradėjau viską, kas čia vyksta, gerti į save. Kai nuo kūdikystės matai, kaip gimsta visi šie drožinėti velniai ir dievukai, negali neišmokti pats jų daryti“ – juokiasi tautodailininko sūnus Domantas Bugailiškis.
Dirbtuvių šeimininkas, vienas žymiausių Lietuvos tautodailininkų, dabar pačiame darbų įkarštyje – juk ant nosies didžiausia Baltijos šalyse tautodailės ir liaudies amatų mugė, Kaziukas.
Kasmetinei mugei, žyminčiai pavasario pradžią, Jonas Bugailiškis su sūnumi ruošia ypatingus dirbinius – inkilus. „Jau daugiau nei penkiolika metų inkilų gamyba – pavasarinis mūsų ritualas“, – sako meistras. O ir patys jo inkilai tikri meno kūriniai. Vieni marginti piešiniais, kiti – ornamentais ar net gyvūnų ir šventųjų skulptūriniais motyvais. Nėra abejonių, kad dėl šito gyvenamojo ploto gausiuose miesto parkuose užvirs nuožmi konkurencinė kova.
„Vilniečiai ir miesto svečiai pasiilgę pavasario“, pasakoja medžio skulptorius Bugailiškis. Apsilankius mugėje tuo lengva įsitikinti. Vingiuojanti per visą senamiestį, dūzgianti kiekvienoje bromoje ir kiemelyje, Kaziuko mugė kasmet sutraukia daugiau nei pusę milijono lankytojų. Praleisti ją – tai tas pats, kas praleisti patį pavasarį.
Bet kodėl „Kaziukas“? Mugė savo vardą gavo nuo sušvelnintos, „naminės“ Kazimiero vardo versijos. Mat Kaziuko istorija mena dar septynioliktojo amžiaus pradžią, kai šventuoju buvo paskelbtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalaitis Kazimieras. Kasmet minėta jo mirties diena – kovo 4-oji. Tądien vykdavo ne tik bažnytinės apeigos, bet į Vilnių suvažiuodavo ir didžiulė amatininkų, pirklių ir ūkininkų minia, kuri ir buvo švelniai praminta Kaziuko muge.
Pavasarinis Kaziuko šurmulys gyvybingas jau daugiau nei keturis šimtus metų. „Kaziukas į Vilnių tradiciškai parneša pavasarį, pavasaris – sugrąžina paukščius. Štai dėl ko mes mugės svečiams ir meistraujame būtent inkilus“ – sako tautodailininkai Bugailiškiai.
Jiems, kaip ir kiekvienam Vilniaus gyventojui, be galo svarbus artimas ryšys su gamta. Galbūt taip yra dėl to, kad Vilnius – ypatingai žalias miestas? Iš kitų Europos sostinių jis išsiskiria ne tik žaliųjų erdvių, parkų gausa, bet ir sodria beveik laukinių miškų žaluma.
„Štai todėl ir inkilų, jei akyliau dairaisi, Vilniuje pamatysi visur. Ir pačioje miesto širdyje žmonės globoja paukščius, kelia inkilus, jais puošia Vilniaus veidą. Net parke šalia prezidentūros Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė su vaikais prieš keletą metų iškėlė visą gausybę namų paukščiams“ – prisimena Domantas. „Tad mūsų pavasarinis Kaziuko ritualas tiems, kurie pagauna Vilniaus dvasią, gerai suprantamas ir atpažįstamas“.
Į vieną iš savo išdrožtų dievukų panašus meistras Jonas įsigilina į pačias smulkiausias savo amato detales: „Mūsų klientai į inkilus dažniausiai bando prisivilioti įprastas paukščių rūšis – varnėnus ar zyles. Bet kartais pasitaiko ir keistesnių užmojų – pavyzdžiui, pasikviesti didžiųjų pelėdų. Joms skirti milžiniški talpūs inkilai su dideliais uoksais. O mes Kaziuke pelėdų fanams galime pasiūlyti net ir tokių!“
Pamatysit, Kaziukas jus būtinai nustebins. Sugalvokite keisčiausią idėją, ir ji tikrai išsipildys – jei ne pirmo, tai šimtojo mugės amatininko rankose. Tik leiskitės nešami pavasarinės žmonių upės dūzgiančiomis Vilniaus gatvėmis.
Šaltinis: Vilniaus turizmo informacijos centras
