Šiuo metu didžiausias 27 metų Shazios Khan tikslas – susitelkti į svajonių darbo daiktų interneto ar programinės įrangos kūrimo srityje paieškas. Visgi net gavusi lūkesčius atitinkantį pasiūlymą mechatronikos inžinierė nežada mesti maisto išvežiotojos užsiėmimo. Mergina atsidūrė didžiausią uždarbį gaunančiųjų kurjerių topo viršūnėje. Lyginant su kitų partnerių moterų pajamomis, ji netgi absoliučiai pirmauja. Kokia tokios sėkmės strategijos paslaptis? Daug lemia meistriškai įvaldytas įgūdis, turimas pomėgis ir… šypsena.
Vežiojant maistą visą dieną svarbu planuoti laiką
Iš Indijos studijuoti Kauno technologijos universitete atvykusi S. Khan magistro laipsnį įgijo pernai vasarą ir įsidarbino tarptautinėje programavimo ir informacinių technologijų bendrovėje. Tačiau per metus suprato, kad jos vieta ne ten, ir prisijungė prie laikinosios sostinės „Bolt Food“ maisto kurjerių gretų.
Veiklos Kaune etapą mergina užbaigė simboliškai – spalį pasipildė sąskaitą beveik 2150 Eur, pateko į daugiausiai pajamų sugeneravusių partnerių Kaune trejetuką ir uždirbo daugiausia iš visų maistą šiame mieste pristatančių moterų. Lapkritį S. Khan persikėlė į Vilnių ir toliau sėkmingai derina maisto pristatymą bei profesinio kelio paieškas.
„Susiklostė taip, kad pajutau, jog eidama į darbą, kuriame nerealizuoju savęs 100 procentų, gaištu laiką. Tad nusprendžiau verčiau susikoncentruoti į iš tiesų džiuginsiančios karjeros siekį. Galimybė 8–10 valandų per parą, tačiau pagal man tinkantį grafiką, tapti maisto kurjere leidžia susitelkti į asmeninį tobulėjimą ir pasiruošimą būsimai pozicijai“, – atvirauja S. Khan.
Tiesa, išlaikyti balansą tarp įgytos profesijos žinių gilinimo, visą darbo dieną trunkančios veiklos pragyvenimo šaltiniui užsitikrinti bei kokybiško poilsio būtų sunku be laiko planavimo: „Tai viena iš mano asmeninių stiprybių, kuria naudojuosi visose gyvenimo srityse. Gebu parą susidėlioti taip, kad net pristatydama maistą naktimis išlaikau produktyvumą ir „neišsimušu“ iš tikslaus gyvenimo ritmo.“
Nepagailėjo patarimų platformos kolegoms
Vairavimas – S. Khan stichija ir dar viena priežastis, kodėl mechatronikos inžinierė mielai naudojasi kiekviena proga leistis į kelionę nuosavu automobiliu. Pavyzdžiui, Kaune ji mėgdavo patvirtinti užsakymus iš pačių tolimiausių taškų – tokių, kurie jau užmiesčio ribose. Buvo daugybė kartų, kuomet bendrai maisto paėmimo, atvežimo ir grįžimo distancija siekdavo net 20 kilometrų.
„Įžvelgiu tame keleriopą naudą. Negana to, kad pristatymas į tolimiausias lokacijas kainuoja daugiausiai, neretai būtent šie klientai būna dar ir dosniausi arbatpinigių klausimu – juk pagaliau sulaukė kurjerio, kuris nepatingėjo sukarti tokio kelio, kad juos pamaitintų“, – juokauja S. Khan.
Mergina išduoda, kad taip pat stengiasi nuosekliai vadovautis informacija, kuria „Bolt Food“ platforma pasidalija su maistą pristatančiais partneriais.
„Kasdien gauname pranešimus su pristatymo įkainiais tam tikromis valandomis – aš dažniausiai imuosi veiklos tuomet, kai jie aukščiausi. Ir visuomet operatyviai reaguoju į priminimus apie maisto užsakymų bumo valandas – kuomet žmonės labiausiai alkani, tačiau jais pasirūpinančių kurjerių mažiausiai“, – strategijos subtilybėmis noriai dalijasi S. Khan.
Viskas prasideda nuo šypsenos
Paklausta, ar kuriame nors buvimo maisto kurjere etape jai teko susidurti su iššūkiais, mergina atsako, jog šiek tiek baiminosi kalbos barjero. Kaip paskui pati įsitikino – visai be reikalo. Susigaudyti registruojantis platformoje padėjo bičiulis, jau dirbantis maisto kurjeriu, tad startas buvo labai lengvas.
„O dėl bendravimo su klientais nerimavau todėl, kad kol kas moku tik kelis lietuviškus žodžius ar frazes – galiu paklausti vardo, padėkoti, palinkėti skanaus ar gero vakaro. Tačiau supratau, kad pakanka vien nusišypsoti ir pasisveikinti jūsų šalies kalba, norint užmegzti pokalbį. Tad pristatydama maistą šia taisykle ir vadovaujuosi – kol kas gražiausi lietuviški žodžiai „labas“ ir „sveiki“ dar nė karto nepavedė“, – atvirauja S. Khan.
Notr.: Bolt
