Prancūziškojo „Petro imperatorės“ (į prancūzų k. vertė Marielle Vitureau) išleidimo data – Vasario 16-oji – lietuvių autorei simboliškai atnešė sėkmę. Pirmą kartą šiuolaikinės lietuvių prozos knygą išleido bene visų rašytojų geidžiamiausia Prancūzijos leidykla – garsioji „Gallimard“ ir jos padalinys „Éditions de La Table Ronde“, serijoje „Quai Voltaire“ pristatantis užsienio autorius. Knyga pateko ne tik tarp matomiausių literatūros naujienų Prancūzijos knygynuose, bet ir į žymių literatūros kritikų akiratį, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Didžiausias Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ lietuvės knygos apžvalgai skyrė beveik visą puslapį, pabrėždamas romano „galingą žavesį“ ir tai, kad jis gali būti skaitomas „ne vien kaip istorinė saga, bet ir kaip kelionė per išnykusius praeities pasaulius. <…> Tai įtemptas pasakojimas, nuolatos balansuojantis ant pražūties ribos. <…> Nebanalus faktas, kad Sabaliauskaitė yra lietuvė, ir štai ką ji įneša: save pačią, savo žvilgsnį, savo jautrumą, nukaldintą įsisenėjusios jos šalies konfrontacijos su Rusija.“ Toliau recenzijoje Florent`as Georgesco pabrėžia romane aprašomas kultūros ir kultūrinių tapatybių sandūras, teigia, kad romanas nepaliaujamai pulsuoja intensyviu ritmu, jame susipina aistra ir prievarta, karas ir meilė, tačiau niekada nepametama vaiduokliška kultūrinė praeities geografijos gija.
„Milžiniška epopėja, sekanti keliais imperijos, kuri siekia plėsti savo sienas ir tradicijas. Sankt Peterburgo statybos, Ukrainos užkariavimai… Kruopščiu istorikės darbu ir plunksna, kuri tuo pat metu yra ir poetiška, ir žiauri, lietuvių literatūros žvaigždė Kristina Sabaliauskaitė brėžia fenomenalų ne tik moters, bet ir tautos, iš vienos pusės draskomos traukos į Vakarų modernumą, iš kitos – savo prigimtinių papročių, likimą“, – „Le Figaro Magazine“ rašo Marie Rogatien.
„Epinio masto romanas, tuo pat metu šiurkštus ir poetiškas“, – rašo Pauline Sommelet žurnale „Point de Vue“.
Vienas įtakingiausių Prancūzijos literatūros kritikų Gérard’as Collard’as „Petro imperatorę“ apibūdino fraze: „Tai – ne romanas – tai uraganas!“ Net trijose skirtingose knygų apžvalgoms skirtose televizijos ir radijo laidose jis teigė nepamenąs, kada paskutinį sykį skaitė tokį gerą istorinį romaną, ir tvirtino, jog lietuvės knyga jam – metų atradimas ir įvykis, apsvaiginantis kaip stiprus narkotikas, o herojai – nuožmūs, stiprūs ir aistringi. „Tai neeilinė knyga. Tai galėtų būti parašyta Alexandre’o Dumas. Ji absoliučiai, neįtikėtinai puiki. Jūs galite ją skaityti kaip romaną, galite skaityti kaip įstabią istorinę biografiją. Tai tikrai vienas šių metų atradimų – nepraeikite pro šalį“, – entuziastingai teigė jis „France TV5“ televizijos laidoje.
Lietuvės romano viršelis šiuo metu mėlynuoja ir garsių, literatūros tendencijas formuojančių Prancūzijos knygynų, tokių kaip „La Griffe Noir“ ar „Librairie Mollat“, vitrinose, ir socialinių tinklų paskyrose su prierašu un coup de coeur – „mūsų susižavėjimas“.
Vasario mėnesį Nyderlanduose taip pat išleista olandų skaitytojų pamėgtos (pirma dalis per vienus metus sulaukė keturių tiražų) „Petro imperatorės“ II dalis (į olandų k. vertė Anita van der Molen). Ji iškart pateko tarp didžiausio dienraščio NRC savaitės knygų penketuko: užėmė antrąją vietą po Margaret Atwood „Old Babes in the Wood“ ir aplenkė Annie Ernaux „Jauną vyriškį“ trečioje vietoje; susilaukė puikaus įvertinimo keturiomis žvaigždutėmis iš penkių bei puslapinės recenzijos pavadinimu „Šis istorinis serialas atrodo, lyg būtų parašytas Hillary Mantel sesers“. Kritikui Martinui Krielaarsui paliko įspūdį, kaip K. Sabaliauskaitė išlaiko įtampą iki pat paskutinio puslapio ir kiek daug knygoje paralelių su Putino Rusija, detaliai išanalizuojama Persijos kampanija, kurios anatomija lyginama su Donbaso užgrobimu. Recenzentas išskiria ir Katerinos ryšį su makiaveliškuoju Menšikovu – šis, jo nuomone, atskleistas „visais įmanomais emociniais ir fiziniais aspektais“. „Antroje dalyje pasakojama apie Petro galios konsolidaciją ir sosto paveldėjimo užtikrinimą, K. Sabaliauskaitės vaizduojami taip, lyg ji būtų lietuviškoji Hillary Mantel sesuo.“
Garsus belgų istorikas bei slavistas, Petro I ir Jekaterinos II epochų žinovas Emmanuelis Waegemansas išsamioje recenzijoje prisipažįsta esąs šio romano entuziastas nuo pat pirmos dalies: „Petro imperatorę“ jis vadina „originaliu, plastišku, tam tikra prasme feministiniu kūriniu“, „įtikinama pastanga įsiskverbti į Rusijos imperatorės sąmonę“. Jis negaili pagyrų K. Sabaliauskaitės istorinėms žinioms: „Tiems, kurie susipažinę su Petro I biografija, ši knyga – aukso kasyklos. Tiek daug istorinių detalių yra patekę į knygą ir joje aprašyta, jog matyti, kad autorė itin gerai išmano šią sritį.“
O Slovėnijoje, kur laukiama antrosios dalies išleidimo, knyga tokia matoma ir skaitoma, jog net tapo literatūros heroje: vienas populiariausių slovėnų rašytojų Tadejus Golubas naujausiame detektyviniame romane „Koma“ aprašo, kaip pagrindinis veikėjas policijos inspektorius sėdi ir skaito „Petro imperatorę“ (į slovėnų k. vertė Klemen Pisk), parašytą „autorės neištariama pavarde Sabaliauskaitė“, o romano pradžios pirmosios eilutės su malda veikėjui sukelia asociacijų jau su detektyvo siužetu susijusias.
Primename, kad Lietuvos ekspertams išpeikus romaną „Petro Imperatorė“ dėl „negyvų personažų, gajaus antirusiškumo, sunkiasvorės idėjos realizuotos monotonišku pasakojimu, biografija, tapusia tik pretekstu istoriniam fonui, autentiškos medžiagos, nustelbtos bendrybių“ pirmoji dalis nebuvo nominuota 2019 „Metų knygos“ rinkimuose. Nuo 2021-ųjų, pasirodžius antrajai daliai, kaimyninėje Estijoje vėliau tapusiai „Metų knyga“, visa dilogija „Petro imperatorė“ Lietuvoje nėra sulaukusi ne tik jokio įvertinimo, bet ir nė vienos profesionalios literatūrologų recenzijos.
Pranešimas spaudai
